Pranešimai

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Kelionė į maldą

Vaizdas
Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Nusigėriau

Vaizdas
Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …

Moterų klaidos, arba kodėl vyrai ima kriuksėti

Vaizdas
Piktoms ir nepatenkintoms moterims kylantys klausimai visada turi vieną atsakymą, o pokalbių pabaigoje visada prieinama viena, bendra išvada. Juk visoms kultūrinėms, ekonominėms, politinėms bei, žinoma, moteriškoms problemoms yra priežastis - nes vyrai kiaulės. Piktos ir nepatenkintos moterys linguoja galvomis pritardamos viena kitai. Problemos išspręstos, galima grįžti į namus ir kurti kitas.

Seniau jos laiką leisdavo kitaip. Šalia jų būdavo vaikinai, kurie bandė surinkti joms žvaigždes. O kai jie surinko, jos užsimanė guminukų, žvaigždučių formos. Jos buvo išlepintos, jaunos ir aikštingos, Žurnale tuomet perskaitė, jog reikia būti  nepasiekiamoms, ir bandė tokiomis būti. Jos nerašė pirmos, tačiau kiekvienam norėjo būti pirmomis, vienintelėmis ir paskutinėmis. Jie tokiomis jas ir laikė. Mylėjo, saugojo, taikstėsi su užgaidomis ir principais. Nekreipė dėmesio, kai juos žemino ir iš jų juokėsi, kai dienom buvo nereikalingi. Leido joms pasijusti reikalingiausiomis. Visada, kai tik joms…

Aš mokėjau skraidyti

Vaizdas
Pakilau nuo lovos ir, rodos, po šimto metų, užvertusi knygas, pastūmusi popierius, po grindis išbarsčiusi žymeklius, išėjau ten, kur buvau surandama saulei tekant ir leidžiantis, - ant supynių. Rytais ten klausydavau paukščių, popietėmis dainavau b'Avarijos dainas, o vakarais.. Saulei leidžiantis ant mūrinės sienos vakaras nupiešdavo mergaitės, sėdinčios supynėse, svyruojantį šešėlį. Jis buvo tamsus, tačiau toks nepriklausomas ir laisvas, kad kas vakarą juo žavėjausi vis labiau. Bandžiau būti panaši į jį. Basomis kojomis atsispirdavau į žolę, įsisupdavau kaip tik galėjau stipriau ir užsimerkdavau. Aš skraidžiau!..
Nuėjusi prie supynių, radau beskraidančią ją.   - Maniau, niekada daugiau tavęs čia nepamatysiu, - netikėtai pasakė ji, net neatmerkusi akių.  Man akimirką pasidarė gėda. Tiesa, į vakaro dangų aš dabar tik pažvelgdavau pro langą, tačiau neleisdavau jam nupiešti mano šešėlio ir nebandžiau būti į jį panaši. Galbūt ne tik į jį, bet ir į save.  - Dideli žmonės visuomet netur…

Man atrodo, jie kurį laiką nesiskirs

Vaizdas
Būna taip, kad reikia rinktis būti ar nebūti. Dabar toks laikas, visi renkasi. Toks laikas, kai apsnūdusi žolė mąsto keltis ar visai nesikelti, kai apmirę medžiai galvoja atsigauti jiems ar ne, o pilkas dangus sprendžia, ar jau pašviesėti. Jie tarsi vaikai renkasi, su kuriuo iš tėvų būti. Mat tėvai ketina skirtis, nes jis mėgsta rytais veidą prausti su šiltu vandeniu, o ji renkasi šaltą. Ir dar jai patinka balta ir pilka, o jis teikia pirmenybę ryškesnėms, įvairesnėms spalvoms. Kartais jis labai linksmas, o ji per niūri ir per tyli. Bet kiti ne tylūs. Kiti kalba! Jie sako, kad jis gražesnis, žavingesnis, traukiantis akį, o ji retai kam patinka, tad yra vienišesnė. Galbūt dėl vienišumo ji labiau vertina tai, ką turi, tai, ką myli. Nes turi ir myli ji mažai ką. Bet rūpinasi tuo. Tiesą pasakius, ji yra tokia, kad prie jos visi staiga tampa artimesni, glaudžiasi vienas šalia kito, nes taip šilčiau. O prie jo ir taip šilta, bet kiti vis tiek glaudžiasi, nes ir jis, ir ji skatina kitus myl…

Metai, arba autobusai

Vaizdas
Gyvenime mes tik keleiviai, o galimybės, mano giliu įsitikinimu, tai autobusai. Jeigu stovėsime kur nors miške ir neieškosime tako į kelią, autobusas juk neatvažiuos. Bet jeigu surasime stotelę ir lauksime joje, jis sustos ir galėsime įlipti. Jeigu nenorėsime, lauksime kito autobuso, kuris taip pat sustos ir taip pat pravers duris. 
Du tūkstančiai penkioliktųjų pradžioje aš dar tik ėjau link stoties. Tada mano galvoje aidėjo metų horoskopo eilutės, kurios žadėjo įdomius, stiprybės reikalaujančius, bet nepamirštamus metus, tokius metus, kurie tarytum padės pagrindą gyvenimui ir viską sudėlios į vietas. Galbūt tų žodžių įkvėpta aš ir ėjau laukti autobuso, nors vis dar abejojau, ar noriu kažkur važiuoti.. Buvau dar kelkraštyje, kai autobusas sustojo ir durys plačiai prasivėrė, o žmonės, jau sėdėję jame, ėmė mane kalbinti, jog įlipčiau. Ir aš sutikau. Atsisėdau šalia vairuotojo ir durys užsivėrė. Buvau lyg gidė. Pažvelkit ten, o dabar ten, o dabar pasakykit, ką manote apie tai, vis kartoj…