Interpretacijos

Jei pavasaris būtų žmogus, jis vėl pagautų save keistai besišypsantį ir švelniai nuraustų. Vėl bartų save, kad nepavyko nuslėpti, bei vėl abejotų, ar nori tai slėpti, ar kas nors matė, o ką pagalvojo, ar matė tas, apie kurį galvoju bet vis tiek dar pažaistų. Juk jis  –  žmogus pavasaris, taip žaidžiantis tik kartą. Gerai, jei kartą metuose, slogu, jei ir gyvenime tik vieną kartą. Įsivaizduok. Tik kartą plazdantys drugeliai. Jie plast – ir kūnu bėga po žiemos pabudę skruzdėliukai. Jie bėga lyg pamišę nedrąsiai pirštais odą liečiant, prieš pirmą kartą rankoms susikimbant. Jos susikimba ir atrodo, taip eitum į pasaulio kraštą, ir einat. Žaidžiat eidami. Mintyse kuriasi eilutės,  tu gražus kaip ši diena, aš be tavęs, regis, negaliu ir negaliu suvokti, kaip buvau lig šiol, ar galiu prieit arčiau, aš dar niekada to nejaučiau, tai nepaprasta, aš taip džiaugiuos bet stygos tyli, nedrąsu. Drugeliai tokie judrūs, greiti ir skruzdėliukai. Širdis tris kart tokia kaip jie baikšti, o akys s

Kaunas jau rudenėjo, o aš jo dar nepažinojau tiek, kad suprasčiau, kurioje pusėje galiu surasti artimesnę stotelę, iš kurios taip pat važiuotų 18 autobusas. Todėl po savo pirmojo rimtesnio darbo pasileidau per Laisvės alėją. Tuomet mano telefonas sprogo nuo trumpųjų Jo žinučių, į kurias aš atsakiau vienu skambučiu kelionėje link IKI EXPRESS. Kasoje palikusi trečdalį savo dienos uždarbio, lėtu žingsniu ėjau toliau.  Kaunas jau rudenėjo, o su juo ir Laisvės alėja. Čia visuomet sutikdavau susikibusių porelių ir palydėdavau jas nurydama savo baltą pavydą. Juk maniškis tik kitoje ragelio pusėje, o šiandien dar tik pirmadienis   –  iki kelionės namo dar keturios dienos. Išties tuomet aš turėjau galvoti ne apie kelionę namo, o apie kelionę į studentų bendrabutį. Galbūt tada būčiau prisiminusi, kad saulės laikrodis fakulteto kiemelyje greit išmuš septintą valandą vakaro, o būtent šiuo laiku 18 autobusas  neatvyksta  į stotelę. Joje aš buvau būtent septintą. Prieš penkias minutes, nemeluoj

Ta karšta diena, tyli riba ir audringas vakaras kaime...  Visa gamta tyli: žino, kad ji artėja. Pienės merkiasi. Krūmai slepiasi už beržų, o šie, rodos, gūžiasi ir tada tampa itin žali. Tokie žali žali vis tamsėjančiame dangaus fone. Meškis irgi jaučia artėjimą: jo kūną dažniau ir dažniau paliečia drebulys ir jis vis žiūri tomis akimis. Jo šeimininkas skuba uždarinėti ūkinių pastatų duris. Skuba lėtai. Tarsi nenorėdamas atkreipti jos dėmesio, tarsi norėdamas pasislėpti drauge su gamta, neperžengti tylios ribos, kol dar nesugrįžo į namus pas mus, spoksančius pro langą ir bespėliojančius, iš kurios pusės ji ateis?.. Namo durys trinkteli. Tuoj pat išjungiami visi elektrą siurbiantys prietaisai. Neskamba žodžiai, tik tas lėtas skubėjimas ir paskutinis dirstelėjimas pro langą: ar tikrai visur suspėta? Mes galbūt norime atsigerti, galbūt saldainio, galbūt... Ne, dabar mums negalima. Duotis po namus be tikslo. Visi sėdime. Jis ant savo lovos, mes prie stalo ar kur kitur. Tik ne prie langų. J

Nuo tada, kai pirmą kartą perskaičiau lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino psichologinį intelektualinį romaną   „Altorių šešėly“, negaliu suvaldyti minčių savo galvoje tuomet, kai esu bažnyčioje.  Štai p uolame ant kelių, mišios prasideda. Įeina jaunas vyras, pasislėpęs po sutana.  Aš akimis stebiu ir jomis klausiu, ar ne tėvai panoro, kad ją, kunigėli, vilkėtum? Ar minioje, šalia Liudo Vasario tėvų, nesėdi mylinti ir religinga motina, tėvas, kurie žiūri dabar į tave ir prisimena, koks trapus, nedrąsus berniukas buvai ir kaip jiedu ir tau parinko likimą? Ar visgi ir tu sekei idealais, kuriuos pažinai tiek, kiek faktai, nugulę knygose, leido tau, leido Liudui Vasariui? Ar ir tu, kunigėli, norėdamas būti tarsi Maironis, užsidėjai sutaną, po kuria paslėpei patį save?   Kunigo lūpos beria įžanginę maldą. Ar būta taip,  kunigėli,  kad bandei maldoje  pasislėpti ? Kaip Liudas Vasaris kad bandė, kai suprato, jog vyro ir poeto prigimtis į sutaną tilps varg

Palaidokime jausmą arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį.  Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos, per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje i

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą. Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuoja

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau.  AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji... dar ir dar.  Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau . Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena.  Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji