O gal pavasarį pažaiskime?

Jei pavasaris būtų žmogus, jis vėl pagautų save keistai besišypsantį ir švelniai nuraustų. Vėl bartų save, kad nepavyko nuslėpti, bei vėl abejotų, ar nori tai slėpti,

ar kas nors matė, o ką pagalvojo, ar matė tas, apie kurį galvoju

bet vis tiek dar pažaistų. Juk jis – žmogus pavasaris, taip žaidžiantis tik kartą. Gerai, jei kartą metuose, slogu, jei ir gyvenime tik vieną kartą. Įsivaizduok. Tik kartą plazdantys drugeliai. Jie plast – ir kūnu bėga po žiemos pabudę skruzdėliukai. Jie bėga lyg pamišę nedrąsiai pirštais odą liečiant, prieš pirmą kartą rankoms susikimbant. Jos susikimba ir atrodo, taip eitum į pasaulio kraštą, ir einat. Žaidžiat eidami. Mintyse kuriasi eilutės, 

tu gražus kaip ši diena, aš be tavęs, regis, negaliu ir negaliu suvokti, kaip buvau lig šiol, ar galiu prieit arčiau, aš dar niekada to nejaučiau, tai nepaprasta, aš taip džiaugiuos

bet stygos tyli, nedrąsu. Drugeliai tokie judrūs, greiti ir skruzdėliukai. Širdis tris kart tokia kaip jie baikšti, o akys smalsios – iš pasalų vis stebi, o pričiuptos pasislepia. Jau stebi kitos, bet ir tos suskumba slėptis, ir vėl, ir vėl lyg pasakoj be galo... Akimirka šioj pasakoj ir tuoj lūpos pasielgs per drąsiai. Pirmasis pakšt ir jos laimės žaidimą. 

Įsivaizduok, o jei gyvenime taip tik kartą, šį? 

/ Ner

2020 balandžio 3-ioji

Žoštautai