Kelionė į maldą

ketvirtadienis, lapkričio 17, 2016

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.

Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojančią žvakės liepsną, tai į močiutės veidą. Ir nors dabar aš jį menu tarsi per miglą, jos rimtį, susikaupimą jaučiu lyg dar šiandien būčiau nusekusi ją, einančią pasimelsti prieš miegą... 

Kita akimirka nėra tokia sena ir tokia artima tik man. Aš net nežinau, kodėl ji gyva mano atminty, nes tikybos pamokos mane domino tik tada, kai prieš beveik dešimtmetį dar mokiausi Kaune ir tai man dėstė vienuolė, žavėjusi savo švelnumu ir meile gyvenimui, žmogui, Dievui. Tačiau iš jos pamokų aš pamenu tik giesmes, laikraštukus Kregždutė, kuriuos saugau lig dabar, ir tą kartą, kai ji galvojo, kaip būriui vaikų padalinti vieną pakuotę multivitaminų sulčių. Toji akimirka iš kitos tikybos pamokos, kurią dėstė tikinti moteris kaimo mokykloje. Ji kartą pasakė, kad maldą reikia pradėti ne nuo prašymų, o nuo padėkos. Ir tą vieną kartą aš menu lig šiol. 

Vakar aš ėjau į maldą su šildančiu prisiminimu apie močiutę ir noru tik padėkoti. Aš sakiau, kad nenoriu nieko prašyti. Sakiau, kad noriu tik padėkoti už tai, kad jis sukūrė laiką. Ir ne bet kokį, o tą, kuris suteikia viltį - rytojų, kuris keičia, kuris įveikia ilgesį ir laukimą. Sakiau ačiū, kad laikas bėga ir kad jis atbėga ne vienas. 

Nors kartais dienomis imu abejoti, ar jis nenusprendė sustoti. Ačiū Dievui, kad ne.
 
         Ner


Tau gali patikti

2 komentarai (-ų)

  1. Labai artima ir gražu. Gera vėl skaityti Tavo mintis! Ačiū.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Gabriele, ačiū, kad nepalieki mano minčių neperskaitytų!

      Panaikinti

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Linkėjimus jau gavo: