Pranešimai

Rodomi įrašai nuo sausis, 2018

Kunigėli, kiek tavy Liudo Vasario?

Nuo tada, kai pirmą kartą perskaičiau lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino psichologinį intelektualinį romaną   „Altorių šešėly“, negaliu suvaldyti minčių savo galvoje tuomet, kai esu bažnyčioje.  Štai p uolame ant kelių, mišios prasideda. Įeina jaunas vyras, pasislėpęs po sutana.  Aš akimis stebiu ir jomis klausiu, ar ne tėvai panoro, kad ją, kunigėli, vilkėtum? Ar minioje, šalia Liudo Vasario tėvų, nesėdi mylinti ir religinga motina, tėvas, kurie žiūri dabar į tave ir prisimena, koks trapus, nedrąsus berniukas buvai ir kaip jiedu ir tau parinko likimą? Ar visgi ir tu sekei idealais, kuriuos pažinai tiek, kiek faktai, nugulę knygose, leido tau, leido Liudui Vasariui? Ar ir tu, kunigėli, norėdamas būti tarsi Maironis, užsidėjai sutaną, po kuria paslėpei patį save?   Kunigo lūpos beria įžanginę maldą. Ar būta taip,  kunigėli,  kad bandei maldoje  pasislėpti ? Kaip Liudas Vasaris kad bandė, kai suprato, jog vyro ir poeto prigimtis į sutaną tilps varg