Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Lapkričio, 2014

Lygiuokimės į katinus!

Vaizdas
Nepastebimai prasiveria kambario durys ir ant lovos užšoka rainas katinas, kuris žavi mane savo asmenybe. Taip, katinas yra asmenybė. Jau kuris laikas mąstau, jog jie, katinai, yra labai panašūs į mus, žmones. Tik kietesni. 
Jam reikia dėmesio, šilumos, prisilietimo, tad žinau, jog dabar jis padarys viską, net ir ant galvos užsiropš, kad tik mano pirštai prabėgtų pro šviesų jo kaklą. Tada jis šypsosi. Iš pasitenkinimo prisimerkia ir, susilydęs nuo tokio dėmesio, išsitiesia mano pataluose. Ir jam visai nesvarbu, ką aš veikiu. Ar darau namų darbus, ar kalbu telefonu, ar rašau įrašą čia, ar valgau. Jis ateina ir įsitaiso taip, kaip tik jam patogiau, nepaisydamas mano interesų. Jis sumerkia akis ir bando miegoti, tačiau jį prižadina mano pirštai, bėgiojantys klaviatūra. Katinas pradeda juos gaudyti. Kai aš supykusi jį išvarau, numesdama nuo lovos, jis net neatsisukdamas, lėtai ir išdidžiai išeina iš mano kambario taip, lyg aš jam nieko nereikščiau, lyg pas mane būtų užsukęs, nes netyčia ė…

Katinas gelbėja mane nuo tylos

Vaizdas
Mano basos kojos kyšo iš po pledo krašto ir kartu su manimi klausosi tylos. Taip, šiandieną tyla kalba. Ji kalba ilgesiu. Alsuoja juo. Joje girdžiu tavo balsą, tavo juoką, tavos širdies plakimą. Ir vos išgirdusi, kaip kalba tyla, ką sako jos tylus balsas, mano akyse stoji tu. Tyli. Žvelgi tiesiai į akis. Taip, kaip tik tu moki pažvelgti - kiaurai manęs. Nusijuoki, pamatęs, jog pradedu rausti, ir gurkštelėji arbatos. Aš stebiu tave. O mano mintyse siaučia vėjai. Jie taip pat kalba. Jie vienas per kitą kartoja, jog prie tokio vaizdo akys galėtų priprasti. Jau ima priprasti. Vėjams ir akims patinka stebėti tave, geriantį arbatą ir protingai tylintį. Tuomet vėjai mintyse choru užtraukia: "Po velniais, kaip aš jį myliu!". Aš nusijuokiu, o tu, nesupratęs dėl ko, pažvelgi klausiamu žvilgsniu. Savo pilkomis, rūku apsitraukusiomis akimis. Tu savo šiltomis rankomis prilieti mano šaltą odą ir mano kūnu perbėga šiurpuliukai, lyg būčiau tik ką įsimylėjusi tave. Įsimylėjusi tave iš naujo…

Ne jau taip atrodo prasmingas gyvenimas, ką?

Vaizdas
Jo banko sąskaitoje milijonas. Jam priklauso keli namai. Jis įkūrė pelningą įmonę su šimtais darbuotojų. Jis dažnai keliaudavo darbo reikalais po įvairias šalis, bendraudavo su įvairiais žmonėmis, su taure rankose juokdavosi iš pokštų, kurie jam net nejuokingi, tačiau jis turėdavo juoktis, kad įtiktų, kad pritaptų prie visų tų, kurie gyvena tik tam, kad užsidirbtų pinigų. Vairuotojas jį parveždavo į vieną iš jo namų. Jis išgerdavo vandens, palįsdavo po dušu ir eidavo miegoti. Pabudęs vėl darydavo tą patį. Kiekvieną dieną skirdavo tam, kad padidintų skaičių banko sąskaitoje. Ir niekam kitam. Nes jo gyvenime nėra nieko, kam galėtų būti skirta diena, jo laikas. Jis neturi draugų. Pajutęs pinigų skonį, jis pasidarė egoistiškas. Pinigai tapo jam draugu ir priemone nusipirkti tų, kurie galėtų praleisti su juo laiką. Jis buvo įsitikinęs, jog viską galima nusipirkti. Ir taip, tai buvo tiesa - jis turėjo viską, ko gali trokšti paprastas mirtingasis. Kai jam norėjosi ko nors skanaus, jis eidav…