Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2018

Kaunas jau rudenėjo

Kaunas jau rudenėjo, o aš jo dar nepažinojau tiek, kad suprasčiau, kurioje pusėje galiu surasti artimesnę stotelę, iš kurios taip pat važiuotų 18 autobusas. Todėl po savo pirmojo rimtesnio darbo pasileidau per Laisvės alėją. Tuomet mano telefonas sprogo nuo trumpųjų Jo žinučių, į kurias aš atsakiau vienu skambučiu kelionėje link IKI EXPRESS. Kasoje palikusi trečdalį savo dienos uždarbio, lėtu žingsniu ėjau toliau. 
Kaunas jau rudenėjo, o su juo ir Laisvės alėja. Čia visuomet sutikdavau susikibusių porelių ir palydėdavau jas nurydama savo baltą pavydą. Juk maniškis tik kitoje ragelio pusėje, o šiandien dar tik pirmadienis– iki kelionės namo dar keturios dienos. Išties tuomet aš turėjau galvoti ne apie kelionę namo, o apie kelionę į studentų bendrabutį. Galbūt tada būčiau prisiminusi, kad saulės laikrodis fakulteto kiemelyje greit išmuš septintą valandą vakaro, o būtent šiuo laiku 18 autobusas neatvyksta į stotelę. Joje aš buvau būtent septintą. Prieš penkias minutes, nemeluoju, buvo i…

Tyli riba prieš audrą

Ta karšta diena, tyli riba ir audringas vakaras kaime...  Visa gamta tyli: žino, kad ji artėja. Pienės merkiasi. Krūmai slepiasi už beržų, o šie, rodos, gūžiasi ir tada tampa itin žali. Tokie žali žali vis tamsėjančiame dangaus fone. Meškis irgi jaučia artėjimą: jo kūną dažniau ir dažniau paliečia drebulys ir jis vis žiūri tomis akimis. Jo šeimininkas skuba uždarinėti ūkinių pastatų duris. Skuba lėtai. Tarsi nenorėdamas atkreipti jos dėmesio, tarsi norėdamas pasislėpti drauge su gamta, neperžengti tylios ribos, kol dar nesugrįžo į namus pas mus, spoksančius pro langą ir bespėliojančius, iš kurios pusės ji ateis?.. Namo durys trinkteli. Tuoj pat išjungiami visi elektrą siurbiantys prietaisai. Neskamba žodžiai, tik tas lėtas skubėjimas ir paskutinis dirstelėjimas pro langą: ar tikrai visur suspėta? Mes galbūt norime atsigerti, galbūt saldainio, galbūt... Ne, dabar mums negalima. Duotis po namus be tikslo. Visi sėdime. Jis ant savo lovos, mes prie stalo ar kur kitur. Tik ne prie langų. …

Kunigėli, kiek tavy Liudo Vasario?

Nuo tada, kai pirmą kartą perskaičiau lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino psichologinį intelektualinį romaną„Altorių šešėly“, negaliu suvaldyti minčių savo galvoje tuomet, kai esu bažnyčioje. 

Štai puolame ant kelių, mišios prasideda. Įeina jaunas vyras, pasislėpęs po sutana. 
Aš akimis stebiu ir jomis klausiu, ar ne tėvai panoro, kad ją, kunigėli, vilkėtum? Ar minioje, šalia Liudo Vasario tėvų, nesėdi mylinti ir religinga motina, tėvas, kurie žiūri dabar į tave ir prisimena, koks trapus, nedrąsus berniukas buvai ir kaip jiedu ir tau parinko likimą? Ar visgi ir tu sekei idealais, kuriuos pažinai tiek, kiek faktai, nugulę knygose, leido tau, leido Liudui Vasariui? Ar ir tu, kunigėli, norėdamas būti tarsi Maironis, užsidėjai sutaną, po kuria paslėpei patį save?
Kunigo lūpos beria įžanginę maldą.
Ar būta taip, kunigėli, kad bandei maldoje pasislėpti? Kaip Liudas Vasaris kad bandė, kai suprato, jog vyro ir poeto prigimtis į sutaną tilps vargiai. Malda jis bandė prikelti tikė…