Tyli riba prieš audrą

Ta karšta diena, tyli riba ir audringas vakaras kaime...  Visa gamta tyli: žino, kad ji artėja. Pienės merkiasi. Krūmai slepiasi už beržų, o šie, rodos, gūžiasi ir tada tampa itin žali. Tokie žali žali vis tamsėjančiame dangaus fone. Meškis irgi jaučia artėjimą: jo kūną dažniau ir dažniau paliečia drebulys ir jis vis žiūri tomis akimis. Jo šeimininkas skuba uždarinėti ūkinių pastatų duris. Skuba lėtai. Tarsi nenorėdamas atkreipti jos dėmesio, tarsi norėdamas pasislėpti drauge su gamta, neperžengti tylios ribos, kol dar nesugrįžo į namus pas mus, spoksančius pro langą ir bespėliojančius, iš kurios pusės ji ateis?.. Namo durys trinkteli. Tuoj pat išjungiami visi elektrą siurbiantys prietaisai. Neskamba žodžiai, tik tas lėtas skubėjimas ir paskutinis dirstelėjimas pro langą: ar tikrai visur suspėta? Mes galbūt norime atsigerti, galbūt saldainio, galbūt... Ne, dabar mums negalima. Duotis po namus be tikslo. Visi sėdime. Jis ant savo lovos, mes prie stalo ar kur kitur. Tik ne prie langų. Jie irgi užverti, tik naktinės užuolaidos nutrauktos į šonus, kad būtų galima matyti, jeigu netyčia nepraeitų pro šalį ir... Tyli riba peržengiama ir ji jau čia. Vis dažnesnis blyksnis ir vis stipresnis dundesys,  neramūs žvilgsniai pro langą, tylūs mano skaičiavimai nuo šviesos iki garso ir tylios vaikiškos maldos negirdimai judinant lūpas, atgaila už piktą žodį ir pažadai, jog jų daugiau nebus, jei tik ji išeis be pėdsakų, ir dar vienas blyksnis ir iškart dundesys: taip arti! Trenkė jau, kažkur trenkė. Po ilgos tylos nuskamba Jo balsas, akys ilgu žvilgsniu palydi vos matomus laukus. Ima varvėti pro lubas koridoriuje. Lėtai, nereikia jokių staigių judesių, padedamas indas, kuris tą vakarą prisipildo lietaus lašų, o ji išeina be pėdsakų... 

Ir Jam išėjus, mes taip pat surinkdavome, viename kambaryje laukdavome, kol dundesį pakeis lietus. Jau mokėjome patys išjungti elektros prietaisus, kol mama lygiai taip pat lėtai skubėdama uždarinėdavo pastatų duris, o kartais – tai darydavome ir mes, o paskui taip pat sugrįždavome pas mažąjį, kuris irgi negalėdavo staiga ko nors panorėti. Duotis po namus be tikslo. Ir jis nesuprato to taip pat, kaip ir mes nesuprasdavom. 

Juk tai tyli riba tarp karštos dienos ir audringo vakaro. Tyli riba, skirta sugrįžti, nurimti, pajausti didelę ją ir mažytį save. 

Ner