Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Vasario, 2014

Laikinumas

Vaizdas
- Sesute, o kodėl tu nemiegi?
- Nes nežinau.. O tu?
- Aš irgi nežinau. 


Ir štai vieną akimirką mes abu nemiegam, o kitą – mažasis išverčia vazą su gėlėmis mano kambaryje ir bėga slėptis pas mamą į lovą, palikdamas mane su bala ant grindų ir savo mintimis. O jos jau kurį laiką siautėja nerasdamos sau vietos. Lengvos, nesugaudomos, nesuprantamos net man. Vieną minutę vaikštau su šypsena ir jaučiuosi laiminga iki pat kojų pirštų galiukų, kurie vis dar slepiasi po šiltomis tetos dovanotomis kojinėmis, nors žiemos jau nematyti, o maždaug po valandėlės sėdžiu susisukusi į pledą ir nesugebu užuosti net menkiausio, net pačio silpniausio tos laimės kvapo. Pasijaučiu nestabiliai. Ir man net nerūpi toji bala ant grindų, toji nuvirtusi smulkių rožyčių puokštė. Jos vis tiek nuvys.  Nes nieko nėra amžino. O ypatingai tas laimės jausmas dėl nieko.. Jis toks laikinas, kad kartais (dažnai, labai dažnai) norisi jį įkalinti iki gyvos galvos. Tačiau jis tokios neturi. O galėtų..
Laikinumas. Jis baugina. Rod…