Kaunas jau rudenėjo

Kaunas jau rudenėjo, o aš jo dar nepažinojau tiek, kad suprasčiau, kurioje pusėje galiu surasti artimesnę stotelę, iš kurios taip pat važiuotų 18 autobusas. Todėl po savo pirmojo rimtesnio darbo pasileidau per Laisvės alėją. Tuomet mano telefonas sprogo nuo trumpųjų Jo žinučių, į kurias aš atsakiau vienu skambučiu kelionėje link IKI EXPRESS. Kasoje palikusi trečdalį savo dienos uždarbio, lėtu žingsniu ėjau toliau. 

Kaunas jau rudenėjo, o su juo ir Laisvės alėja. Čia visuomet sutikdavau susikibusių porelių ir palydėdavau jas nurydama savo baltą pavydą. Juk maniškis tik kitoje ragelio pusėje, o šiandien dar tik pirmadienis – iki kelionės namo dar keturios dienos. Išties tuomet aš turėjau galvoti ne apie kelionę namo, o apie kelionę į studentų bendrabutį. Galbūt tada būčiau prisiminusi, kad saulės laikrodis fakulteto kiemelyje greit išmuš septintą valandą vakaro, o būtent šiuo laiku 18 autobusas neatvyksta į stotelę. Joje aš buvau būtent septintą. Prieš penkias minutes, nemeluoju, buvo išvažiavęs paskutinysis valandos autobusas, kas reiškė, kad kitas važiuos po aštuntos. 

Kaunas jau rudenėjo, o aš sėdėjau stotelėje ant suolelio. Vis papūsdavo nešvelnus vėjas, oda pašiurpdavo, o laikas bėgo lėtai. Tik mašinos gatvėje keitėsi greitai. Pripažinsiu, kad tuomet aš bandžiau pagauti tylos akimirką iki šiol vienoje iš judriausių mano atrastų Kauno gatvių. Pasigirsiu – pagavau. Žinoma, ta tyla nebuvo tokia tyli, kokia ketvirtadienio vakarais laukė manęs savose gatvėse, tačiau tą akimirką Kaunas nutilo, nemeluoju. Galbūt tada kažkam pavyko išgirsti kitą, o gal net save?.. 

Kaunas jau rudenėjo, o aštunta valanda slinko artyn. Šalia manęs prisėdo moteriškė su knyga rankoje. Taip, su knyga. Ji skaitė ir aš jau nebepamenu, ko ji manęs paklausė, tačiau tai davė pradžią mūsų pokalbiui. Aš pasakojau, kad esu netoliese esančio fakulteto pirmo kurso studentė. Ji tarsi suabejojo, kad mano pasirinktas filologės kelias yra pats tinkamiausias. Žinau, žinau...- sakiau aš, - Bet žinau ir tai, kad žmogus, mylintis tai, ką daro, neprapuls. Ji kiek patylėjo, nuoširdžiai nusišypsojo ir tarsi Liucė Liudui Vasariui man pasakė: Jau matau, kad būsi gera savo srities specialistė. 

Kaunas rudenėjo, kol atėjo žiema. Šiandien aš nebelaukiu 18 autobuso ir nebandau pagauti tylos Kauno gatvėje, tačiau vis dar myliu tai, ką darau, tai, ką man nurodė pats likimas, kuriam nedrąsiai paklusus, atradau savo vietą. Ir kas tos statistikos, kai jauti, kad esi ten, kur turi būti?.. 

Palieku faktus kitiems, tilps daugiau laimės.

            Ner