Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2013

...be galimybės sugrįžti

Vaizdas
Ir Dievaži, man gaila! Man gaila, kai matau vaikus, kuriuos taip pavadinus jie įsižeistų, kurie per greitai buvo pradėti vadinti paaugliais, kurie pabėgo iš tų dienų, į kurias nebegrįš. Man gaila, kai matau vaikus, kurie neleido sau tokiais pabūti, kurie paliko vaikystę, užtrenkdami duris į jų gyvenimą prieš pat nosį. 
Galbūt turėčiau gėdintis, bet man buvo pernelyg gera būti maža mergaite, tad aš ilgai, labai ilgai, leidau sau būti vaiku: miegoti su žaisliukais ir duoti jiems vardus, lakstyti po žolę basa ir galiausiai joje pargriūti, stebėti debesis ir galvoti, į ką jie panašūs, mojuoti lėktuvams ir su nuostaba stebėti pravažiuojantį traukinį, matytą šimtus kartų. Ir jei tik būčiau galėjus, niekada nebūčiau to atsisakius. 
Kaip šiandien pamenu, jog būdama dvylikos metų rankose nelaikiau kosmetinės, o supau lėlę. Jos akys buvo mėlynos, o paspaudus šoną ji pradėdavo verkti. Už savo sutaupytus pinigus pirkau jai vežimėlį su visais privalumais. Ir nesvarbu, kad jis dabar dėžėje liūdi p…

Beieškant gyvenimo kelio

Vaizdas
Jei nesunku, paimkit mane už rankos ir lyg per perėją praveskit pro šį gyvenimo etapą, kai nežinau nei ko tikėtis, nei ko norėti, nei kas laukia, nei kas gali nutikti, kai niekas jau nepasako "Atsargiai,  nenukrisk!", nes dabar jau galima tai daryti. Galima klysti, kristi, klupti, nes dabar esu lyg beklaidžiojanti siela, kuri bando surasti save, ir slapta laukianti, kol pasirodys mama bei švelniai pasakys: " Tu dar per maža." ir padarys tai už mane - suras kelią, kuriuo turiu eiti. 

Šią akimirką atrodo, kad daug galiu, kad daug moku. Norisi pabandyti ir to, ir kito. Jaučiuosi lyg snaigė blaškoma vėjo ir nieko negaliu padaryti - jis nepalyginamai stipresnis už mane. Bet, matyt, jis taip pat negali apsispręsti, nes vieną akimirką pučia mane į pietus, kitą - į šiaurę. Ir būčiau jam per amžius dėkinga, jei jis nupūstų mane ten, kur yra mano vieta. Nebūtinai ten gali žydėti gėlės, šviesti saulė, nes aš - snaigė - ilgai ten neištverčiau. Svarbu ten būtų gera. Ten būčiau …

Taip, mes ir buvom tokie.

Vaizdas
- Ne jau ir mes buvom tokie? - paklausė manęs gera draugė, kai ėjom į pamoką, o aplink mus lakstė pradinukai. Jie juokėsi, išdykavo, barėsi, gaudė vienas kitą ir kėlė beprotiškai didžiulį triukšmą.  - Ne, aš visada buvau rami, - atsakiau kažką panašaus, nors ir pati tuo netikėjau. Galbūt nepamenam, o gal net negalime prisiminti, nes ta "suaugusio žmogaus" kaukė per stipriai suaugo su mumis, bet ir mes davėmės koridoriais skleisdami įvairiausius garsus. Ir mes buvome vaikais. Tik per greit užaugom. Per greit paleidom tos geros bičiulės - vaikystės - ranką. Ir vien dėl to, dabar mus erzina tie maži padarėliai aplink mus. 
Nepavydėkim. Juk jie vaikai. Jų širdys nesudaužytos, jų nuotaikos nesikeičia kas porą minučių, jiems dar nerūpi, kaip jie atrodo, ką apie juos galvoja kiti. Jie dar nekeikia tėvų ir nesvajoja kuo greičiau dingti iš namų. Jie dar vis visus vadina draugais ir pasaulyje mato daug gėrio. Jie be baimės taria mamai "Myliu" ir nesigėdija jos apkabinti. Jie …