Interpretacijos

Gyvenime mes tik keleiviai, o galimybės, mano giliu įsitikinimu, tai autobusai. Jeigu stovėsime kur nors miške ir neieškosime tako į kelią, autobusas juk neatvažiuos. Bet jeigu surasime stotelę ir lauksime joje, jis sustos ir galėsime įlipti. Jeigu nenorėsime, lauksime kito autobuso, kuris taip pat sustos ir taip pat pravers duris.  Du tūkstančiai penkioliktųjų pradžioje aš dar tik ėjau link stoties. Tada mano galvoje aidėjo metų horoskopo eilutės, kurios žadėjo įdomius, stiprybės reikalaujančius, bet nepamirštamus metus, tokius metus, kurie tarytum padės pagrindą gyvenimui ir viską sudėlios į vietas. Galbūt tų žodžių įkvėpta aš ir ėjau laukti autobuso, nors vis dar abejojau, ar noriu kažkur važiuoti.. Buvau dar kelkraštyje, kai autobusas sustojo ir durys plačiai prasivėrė, o žmonės, jau sėdėję jame, ėmė mane kalbinti, jog įlipčiau. Ir aš sutikau. Atsisėdau šalia vairuotojo ir durys užsivėrė. Buvau lyg gidė. Pažvelkit ten, o dabar ten, o dabar pasakykit, ką manote apie tai, vis ka

Tądien dėvėjau mėlyną palaidinę su drugeliais ir segėjau trumpą sijonuką, kurio juodumas išryškėjo baltų pėdkelnių fone. Šiandien perbraukiau ranka per sijonuko klostes ir atgijo prisiminimai. Kažkur pasislėpė prabėgę dvylika metų ir pasirodė, jog tai buvo dar vakar. Taip, tai buvo ir vakar. Tos pačios baltos pėdkelnės, juodi sijonukai, visa galva aukštesnės, mažų delnų vos nulaikomos gėlės, pirmasis pėdsakas take link mokyklos.. Tik jau ne man, o tiems būgštaujantiems pirmokams, kurių delnai buvo dvyliktokų rankose.  Tarsi didelis žmogus laikiau mergaitės ranką. Jos akyse šoko vaikystė, o manosiose - prabėgusių metų akimirkos. Jos kiekvienas žingsnis link mokyklos reiškė pradžią, o manieji - artėjančią pabaigą. Ir štai, kai jos pirmoji dar nežymi pėda įsispaudė ant grindinio priešais paradines mokyklos duris, kai mano dvylikos metų pamokos įsirėžė į plyteles, aš pakėliau akis ir pamačiau veidus, kuriuose radau tiek daug savęs. Tiek daug, kiek kada nors, pakėlę akis, ras kiekvienas.

Moteris tarsi paslaptis, kuri nesensta, eina kartu su šešėliu metai iš metų. Toji paslaptis slypi už akių, paraudusių nuo nuovargio, žvilgsnio, kuriame matyti švelnumas, už kasdieninio, neblėstančio žavesio, už lengvo it plevėsuojančio vėjyje juoko. Jos kamputis matomas už susivėlusių, tačiau vis vien patraukliai atrodančių plaukų. Ilgų ar trumpų, vos iki pečių, visai nesvarbu. Paslaptis šypso už moteriškų apvalumų, kurių padidėjimas lieka nematomu. Ji visur. Paslaptis lydi kiekvieną moters žingsnį, tarsi pati moteris būtų paslaptis.  Moteris tarsi lapė. Subtilus gudrumas - jos talentas, įaugęs kraujyje. Tik moteris moka laikyti vyrą po padu, neleisdama jam to suprasti. Tačiau leisdama manyti, jog jis yra šeimos galva. Ji gudri. Švelniai spaudžia jį savo lengva pėda, švelniai kreipia jį teisingu keliu, gudriai, nenurodinėdama. Nes žino, jog kitaip vyras to nedarys. Jis patiria sėkmę, o ji stovi šalia, didžiuojasi juo, šypsosi, žino, jog jos lengvas pėdos spustelėjimas neleido vyru

Ir kiek kartų mes skelbėme pabaigą, nors nei vienas jos nenorėjome, nors žinojome, kad toji pabaiga nė velnio mudviem nereikalinga. Bet garsiai rėkėm, kad viskas, čia pabaiga. Atsisveikindavome, susirinkdavome pasakytus žodžius, tarsi jie per akimirką  būtų nustoję galioti, nors ir sakėme, kad tų žodžių teisingumas amžinas. Ir išeidavome, aš sau, tu sau, tarsi nieko nebūtų buvę. Neatsigręždavome, tarsi širdis nešauktų, kad nori grįžti atgal.  Ir kiek kartų ta pabaiga tapo pradžia naujam suvokimui, kiek daug gali reikšti žmogus, kuris seniau nieko nereiškė ir, rodės, nieko niekada negalėtų reikšti. Tik nutolę imdavome suprasti, kaip stipriai gyvenimai susijungę į vieną bendrą, mūsų gyvenimą, o atskiri - išnykę be pėdsakų. Tik paskelbus pabaigą suvokdavome, kad kitų pradžių nereikia, užtenka mūsų pradžios, nesibaigiančios. Ir velnias, tik tada, kai pyktis atslūgdavo, garuojant principams, leisdavome kalbėti širdžiai, kurią jau skaudėjo. Nes tik tada pajusdavome, kaip skauda būti vie

Tai visai nesvarbu. Lytis, išvaizda, socialinė padėtis, religija. Tai Žmogus, kurį šiandieną pavadinsiu paprastai - Jis.  Jis gyvena čia, su visais. Tik nemato tų, kurių nenori matyti. Nebendrauja su tais, su kuriais nenori bendrauti. Jis nesupranta, kodėl reikia įsileisti į savo pasaulį tuos, kurie jame nori būti tik dėl naudos, kurie nori tik pridirbti, sužlugdyti, nusitempti į apačią. Jis turi savo pasaulį, kuriame yra tik Jis ir tie vienetai, kurių buvimo reikia ir kuriems nuoširdžiai reikia, kad būtų Jis. Žinot, šis Žmogus niekada neina į kairę, jei į ją eina visi. Jis eina tiesiai arba pasilieka stovėti, jei nenori niekur eiti. Nes Jis daro tai, ką nori daryti, tai, kas Jį džiugina.  Žmogus neima į galvą to, kas nesutelpa į Jo pasaulį. Ne, Jis nėra abejingas. Jis nesikiša į kitų pasaulius, nes turi savąjį. Ir Jis šypsosi dangui, debesimis, primerkęs akis, nusišypso ir saulei. Žmogus vertina tai, kas tikra. Ir Jo nesužavėsi blizgančia plastmase arba ironišku juoku. Žmogus gal

Aš mėgstu manų košę, kurią vaikystėje laikiau savo nuosavybe, tad aiškinau, jog tai mano košė. Bet mėgau ją ir tada. Žinoma, virtą mamos, nes jei ją verdu aš..am.. Man visada atrodo, kad pieno per mažai, tad įpilu per daug. Tuomet cukraus atrodo per mažai - įberiu per daug. Na, o kas gali kompensuoti pieno ir cukraus perteklių? Aišku, kad manų kruopos. Jų prisipilu į tradiciškai tam naudojamą stiklinę, kurioje manų kruopų kiekis yra toks, koks turi būti. Suberiu. Ir po pus penktos sekundės įberiu dar ir dar.. Nes man atrodo, kad per mažai, o gaunasi per daug, per kieta, per saldi, pernelyg neskani.. Kita vertus gal ir gerai. Aš taip verdu tik manų košę. Kitos taip dažosi rytais, prieš eidamos į mokyklą..   Ir kas ta košė, palyginus su tuo, kad dauguma taip elgiasi su gyvenimais. Tik vietoje pieno naudoja melą, vietoje cukraus - apkalbas, o manų kruopas keičia pasipūtimu ir savęs iškėlimu aukščiau bambos, kol galiausiai visko padaugina ir tampa kieti, pasikėlę, bejausmiai padarai,

Tą vakarą mes vėl žaidėme šaškėmis. Po paskutinio jo pralaimėjimo, kurį palydėjo mažas mažojo nervų antplūdis, porą savaičių to nedarėme. Vakarai buvo laisvi. Tačiau tą vakarą jis pats pasiūlė žaisti. - Tavo eilė, - tarė mažasis, padaręs savo ėjimą. Negalvodama pastūmiau baltą šaškę vienu langeliu aukščiau. Deivis atsakė tuo pačiu. Vienu ėjimu nukirtau dvi juodąsias. Jis kiek susinervino. Nustebau, kad šįkart, pamatęs, jog gresia pralaimėjimas nenuėjo šalin, bet šyptelėjo man. - Dabar aš žaisiu baltomis, - apsuko lentą. Tą vakarą jis laimėjo. Ir taip, jis nusižengė žaidimo taisyklėms, tačiau kas vakarą žaisdama šaškėmis mokau jį žaisti gyvenimu. Stengtis, nepasiduoti, mokėti laimėti ir mokėti pralaimėti. Jis to nemoka, tačiau jau išmoko vieno: kai matai, jog nepasiseks, keisk planą, bet nepasiduok. (Ir didžiuokis savimi, nes bandei, o bando tik stiprieji. Šypt.) Ner.

Sausio 13-oji - diena, kai kūnu bėga šiurpuliukai nuo visiems žinomų, patriotiška liepsna degančių dainų, bendrumo, žvakių šviesos ir nuoširdžių šalia esančių žmonių žvilgsnių. Ir šiandieną stovėdama būryje mokinių, aš jaučiausi taip, lyg būčiau ten, kur ir turėčiau būti. Mano lūpos dainavo, o siela jai pritarė. Stovėjau suėmusi kone pirmą kartą matomo berniuko ranką ir nei man, nei jam netrukdė, jog nežinome vienas kito vardo, jog mūsų amžius skiriasi gal net viena dešimtimi. Mes stovėjome dėl vieno tikslo - paminėti, prisiminti tai, kas buvo, tai, ko nei vienas nenorėtų patirti vėl.  Šiuo laikotarpiu, kai pavojus šaliai kvėpuoja iš rytų pusės, aš žinau, jog, jei jis kvėpuotų visai čia pat, už nugaros, atsisukčiau į jį ir iškvėpčiau gūsį meilės savo šaliai, mūsų Lietuvai, kurios gerovė nėra vien tik jos reikalas. Tai - mūsų rūpestis, kuris turėtų būti aktualus bent jau daugumai gyventojų. Nesvarbu, kad gyvenimas kartais ne rožėmis klotas, visur jis toks. Reiktų suprasti, jog ne

Aš nesuprantu. Negaliu suvokti, kaip seniau gyvenau be tavęs. Viena, kažkam, dėl kažko. Kas man tada atstojo gyvenimą, jei nebuvo tavęs? Ne. Aš negyvenau. Tik su tavimi išmokau gyventi ir jausti, kad gyvenu. Išmokau juoktis rytais. Žiūrėdama į aptinusį padarėlį veidrodyje, išmokau nusišypsoti ir net išdrįsti pamanyti, jog atrodau gražiai. Taip gražiai, jog būčiau verta tavęs. Kvaila? Žinau, bet tokia jau aš - kvailutė. Pakvaišau iš laimės, turėdama tave. Tave - tobulai žavų savo netobulumu. Ir tavo lūpas prie savųjų. Aš nesuprantu, kaip seniau ištvėriau be lūpų. Be tavo lūpų, apie kurias net sapne rašau eilėraščius. Kurioms prisilietus prie manųjų beprotystė kutena mano padus. Tai lyg narkotikas: pirmą kartą paragavus, norisi dar ir dar. O tavo šypsena? Kaip aš sugebėjau manyti, jog yra grožis, nuoširdumas, jog yra kažkas, kas gali prilygti trims pavasariams savo galia ir mane nudžiuginti, jei nebuvau mačius tavo šypsenos, kuri pakerta kojas? Aš nesuprantu.  Kaip ištverdavau be tavę