Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Rugsėjo, 2014

Obuolys nuo obels toli nuriedėjo

Jis visuomet manimi didžiavosi. Net jei ir nebuvo dėl ko. Visiems gyrėsi, kad aš šauni mokinė, esu labai protinga, tačiau nė kart nebuvo pažiūrėjęs į mano pasiekimų knygelę. Jis norėjo, kad dainuočiau. Kalbėjo taip, lyg geriau žinotų, ko man reikia.  Ko noriu aš - net neklausė, nebuvo įdomu. Jis sakydavo, kad aš lankysiu geriausią muzikos mokyklą. Jis sakydavo, o aš net nenorėjau nieko lankyti. Jis nusivežė mane prie Kauno marių. Man to užteko, kad akys spindėtų. Tada dar nesupratau, jog jis tai daro tik tam, kad galėtų pasigirti, sukurti kitokio žmogaus įspūdį. Jis daug melavo, mylėjo pinigus, firmos Philips prekes, firminius drabužius ir savo 23 vazonines gėles. Kurį laiką juo žavėjausi. Pripažinsiu. Juk jis buvo iš tų, kurie manimi didžiavosi, sakė, jog daug pasieksiu, o ko daugiau reikia mažai svajoklei mergaitei. Kai pradėjau skirti blogą nuo gero, teisingą gyvenimą nuo blogo, supratau, kad tokiu žmogumi nereikia žavėtis.. Šiandien aš jau pakankamai didelė, kad galėčiau suvokti,…

mano rūkas tavam veide

Du veidrodėliai veide
ir rūkas, atsispindėjęs juose,
kutena mano kūną.

Net siela
netyčiom pabunda
švelnių glamonių užkliudyta,

rūke pasimeta,
bet tuoj supranta --
šis rūkas tapęs jos nuosavybe.


Aš galiu tiek daug, kad net MMS'u tau tiek neišsiųsčiau

Aš galiu tiek daug. Kvėpuoti dėl kažko, atsibusti dėl kažko, norėti užmigti dėl kažko vien tam, kad greičiau galėsiu pabusti. Dėl kažko - dėl tavęs. Ir net kai spaudžia ten kažkur po šonkauliais, šypsotis aš galiu, nes sakai, kad privalau papuošti šypseną, nes kas daugiau, jei ne aš, ją puoš. Kai liūdna tau, juk tu žinai, tada niūru ir pas mane. Arbata nebetokia šilta, o viduje keista vėsuma, nes tau juk liūdna, o tu - pusė manęs, nes tu tai aš, o aš tai tu. Juk tu žinai. Mano mintyse tai skaitai, akyse pamatai. 
Aš galiu tiek daug. Žvaigždės nedovanosiu ir tavęs prašyti to nedrįsiu, nes nereikia, kam man ji, jei šalia tik būsi tu, juk tavo akyse, toje pilkumoje, galiu surasti tūkstančius žvaigždžių, kurias myliu visai kaip ir tave. Tik daug labiau. Daug daugiau. Padovanosiu savo rūpestį, lyg vaidilutės kūrensiu meilės židinį, neleisiu tau užmigti, kol nepriminsiu, kad myliu, kad nepamirštum tekant saulei to. 
Aš galiu tiek daug. Juoktis ištisą pusvalandį, užmiršusi, kad kiaurą dieną…