Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 

AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia atsakymų. Knygoje bus klausimų, tik atsakymų nieks neieškos. Jie ateis patys, kai bus nusigerta pasivaikščiojimu. Juk jie guli ant kas trečios plytelės. Iš kur žinai? - girdžiu klausia jau kita močiutė anūko. Skaičiavau, atsakiau aš. Man apsvaigo galva ir musė įskrido į akį. Viena musė įskrido į vieną akį ir akis verkė viena. Knygoje irgi bus ašarų, bet tik lietaus. Šaltų, riedančių nuoga nugara taip, kaip manieji pirštai bėgiojo.. Bus ir vaivorykštė su pradžia ir pabaiga. Nes viskas turi pradžią ir pabaigą. Ir knyga turės. Kažkada sakiau,  sukurk knygai pabaigą. Sukūrei. O porelė vėl čia. Jie abu su žaliomis kelnėmis. Nemėgstu žalios spalvos, galvoju aš, sėdėdama žalioje mašinoje su lipduku "Vairuoju blaivus, nes myliu jus". Galvoju, kad nei vairuoju, nei blaivi. 

Tik myliu.

Ner.