Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 

AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia atsakymų. Knygoje bus klausimų, tik atsakymų nieks neieškos. Jie ateis patys, kai bus nusigerta pasivaikščiojimu. Juk jie guli ant kas trečios plytelės. Iš kur žinai? - girdžiu klausia jau kita močiutė anūko. Skaičiavau, atsakiau aš. Man apsvaigo galva ir musė įskrido į akį. Viena musė įskrido į vieną akį ir akis verkė viena. Knygoje irgi bus ašarų, bet tik lietaus. Šaltų, riedančių nuoga nugara taip, kaip manieji pirštai bėgiojo.. Bus ir vaivorykštė su pradžia ir pabaiga. Nes viskas turi pradžią ir pabaigą. Ir knyga turės. Kažkada sakiau,  sukurk knygai pabaigą. Sukūrei. O porelė vėl čia. Jie abu su žaliomis kelnėmis. Nemėgstu žalios spalvos, galvoju aš, sėdėdama žalioje mašinoje su lipduku "Vairuoju blaivus, nes myliu jus". Galvoju, kad nei vairuoju, nei blaivi. 

Tik myliu.

Ner.

Komentarai

  1. Neringa, turi kažką ypatingo. Esi savita. Visomis gražiausiomis ir giliausiomis prasmėmis savita. Skaičiau Tavas eilutes ir šypsojaus, aš Tave tokią nuostabią įsivaizduoju. Tokią mylinčią, besišypsančią, lengvai pašėlusią. Tokią moterišką. Ir Tavo rašymas - jis kitoks. Noriu pasakyti, kad dabar, kai bene kiekvienas rašo (kitas klausimas, ar daro tai gerai ir ar kokia prasmė iš viso tame slypi), Tu visame tame tikrai nenublanksti, priešingai - Tu būdavama savita, Tu ir rašai taip. Išsiskiri. Todėl man gera Tave skaityti. Man įdomu Tave skaityti. Jaučiu, kad Tavo tekstuose yra neišpasakyto tikrumo, gilumo. Todėl tikiu, jog parašysi knygą. Aš labai lauksiu. Aš skaitysiu!♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Šie Tavo žodžiai nutūpė į mano širdį ir gyvens ten labai ilgai ir labai laimingai. Ačiū, ačiū, ačiū!

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…