Paskutinioji
Tądien dėvėjau mėlyną palaidinę su drugeliais ir segėjau trumpą sijonuką, kurio juodumas išryškėjo baltų pėdkelnių fone. Šiandien perbraukiau ranka per sijonuko klostes ir atgijo prisiminimai. Kažkur pasislėpė prabėgę dvylika metų ir pasirodė, jog tai buvo dar vakar. Taip, tai buvo ir vakar. Tos pačios baltos pėdkelnės, juodi sijonukai, visa galva aukštesnės, mažų delnų vos nulaikomos gėlės, pirmasis pėdsakas take link mokyklos.. Tik jau ne man, o tiems būgštaujantiems pirmokams, kurių delnai buvo dvyliktokų rankose. Tarsi didelis žmogus laikiau mergaitės ranką. Jos akyse šoko vaikystė, o manosiose - prabėgusių metų akimirkos. Jos kiekvienas žingsnis link mokyklos reiškė pradžią, o manieji - artėjančią pabaigą. Ir štai, kai jos pirmoji dar nežymi pėda įsispaudė ant grindinio priešais paradines mokyklos duris, kai mano dvylikos metų pamokos įsirėžė į plyteles, aš pakėliau akis ir pamačiau veidus, kuriuose radau tiek daug savęs. Tiek daug, kiek kada nors, pakėlę akis, ras kiekvienas.