Interpretacijos

Tai visai nesvarbu. Lytis, išvaizda, socialinė padėtis, religija. Tai Žmogus, kurį šiandieną pavadinsiu paprastai - Jis.  Jis gyvena čia, su visais. Tik nemato tų, kurių nenori matyti. Nebendrauja su tais, su kuriais nenori bendrauti. Jis nesupranta, kodėl reikia įsileisti į savo pasaulį tuos, kurie jame nori būti tik dėl naudos, kurie nori tik pridirbti, sužlugdyti, nusitempti į apačią. Jis turi savo pasaulį, kuriame yra tik Jis ir tie vienetai, kurių buvimo reikia ir kuriems nuoširdžiai reikia, kad būtų Jis. Žinot, šis Žmogus niekada neina į kairę, jei į ją eina visi. Jis eina tiesiai arba pasilieka stovėti, jei nenori niekur eiti. Nes Jis daro tai, ką nori daryti, tai, kas Jį džiugina.  Žmogus neima į galvą to, kas nesutelpa į Jo pasaulį. Ne, Jis nėra abejingas. Jis nesikiša į kitų pasaulius, nes turi savąjį. Ir Jis šypsosi dangui, debesimis, primerkęs akis, nusišypso ir saulei. Žmogus vertina tai, kas tikra. Ir Jo nesužavėsi blizgančia plastmase arba ironišku juoku. Žmogus gal

Aš mėgstu manų košę, kurią vaikystėje laikiau savo nuosavybe, tad aiškinau, jog tai mano košė. Bet mėgau ją ir tada. Žinoma, virtą mamos, nes jei ją verdu aš..am.. Man visada atrodo, kad pieno per mažai, tad įpilu per daug. Tuomet cukraus atrodo per mažai - įberiu per daug. Na, o kas gali kompensuoti pieno ir cukraus perteklių? Aišku, kad manų kruopos. Jų prisipilu į tradiciškai tam naudojamą stiklinę, kurioje manų kruopų kiekis yra toks, koks turi būti. Suberiu. Ir po pus penktos sekundės įberiu dar ir dar.. Nes man atrodo, kad per mažai, o gaunasi per daug, per kieta, per saldi, pernelyg neskani.. Kita vertus gal ir gerai. Aš taip verdu tik manų košę. Kitos taip dažosi rytais, prieš eidamos į mokyklą..   Ir kas ta košė, palyginus su tuo, kad dauguma taip elgiasi su gyvenimais. Tik vietoje pieno naudoja melą, vietoje cukraus - apkalbas, o manų kruopas keičia pasipūtimu ir savęs iškėlimu aukščiau bambos, kol galiausiai visko padaugina ir tampa kieti, pasikėlę, bejausmiai padarai,