Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Sausio, 2014

Rankytė rankoj

http://www.youtube.com/watch?v=kSkOqAHWjVM

Kad ir kur bebūčiau: gatvėje, parduotuvėje, poliklinikoj, autobusų stotelėj, visada ir visur akimirkai leisiu sau viską pamiršti ir pasigrožėti tuo, kas tikrai tikra. Kas nesuvaidinta. Kas tyra. Kas nesumeluota. Kas reta. Kas man nepažįstama. Leisiu sau sustoti ir atidžiai pažvelgti į du šešėlius, du siluetus, dvi kartas, du gyvenimus. Į tvirtą ir trapų. Tėvą ir dukrą. Aš stovėsiu ir žiūrėsiu kad ir kaip kvailai beatrodyčiau, nes toks vaizdas man tikrąja ta žodžio prasme užgniaužia kvapą. Nes nieko gražiau po dangumi nėra. Nes nieko trapiau už tą mažą būtybę neegzistuoja. Lygiai taip pat, kaip tai mažai būtybei nėra kažko saugiau nei tėvo delnas.

Ir tą akimirką, kai vyras laikydamas mažą rankytę tolsta nuo manęs, viskas aplink sustoja. Tą akimirką aš matau, kaip ji pargriūna, o jis priklaupia ir švelniai ją pakelia. Matau vakarą, kai ji nesupranta rusų kalbos namų darbų, o jis prisėda šalia ir bando jai padėti. Net jei ir pats menkai ką moka.…

Susitarkim.

Susitarkim. Niekada. Girdi? Niekada neišeisi. Visada  būsi šalia, net jei būsi toli. Būsi kaip šokoladas. Kaip oras. Kaip šaltas oras atgaivinantis visą, kas negyva. Lyg lietaus gaiva. Būsi kaip naktis. Kaip rytas. Miegas ir žadintuvas. Tik aš kelsiuosi su noru. Su beribiu noru. Būsi mano dalis. Svarbi dalis manęs. Kvėpuosi mano oru. Atiduosiu jį visą. Ir netgi visų! Laikysi šaltą ranką ir nepaleisi jos. Žvelgsi tomis akimis, kurių niekada neužmerksi. Arba... Susitarkim, kad būsi laimingas. Pats laimingiausias. Toli nuo manęs. Labai toli. Bet pažadėk, kad visada būsi. Tik tiek teprašau. Niekada nepalik. Visada būk. Net tada, kai manęs nebebus.
Meldžiu.
Ner.