Eilėmis

Kai patraukia "ant eilių" 

Klausė manęs kažkas,

kaip atrodytų tobulas rytas.

Aš sakiau, jog tam reikia tavęs, 

galbūt ir manęs, 

vieno puodelio arbatos, 

ir
                                         tylos. 

***

Aš ateisiu pas tave, 
pasistiebus ant pirštų galiukų, 
pasipuošusi tik šypsena
glausiu kojas šaltas prie tavųjų.
Laikas bėgs tyloje;
mano akys lakstys tavo kūnu, 
o kažkur naktyje
aidės serenada žiogų
apie mudviejų meilę.

**

Norėčiau aš pabėgti kaip debesys

Bėga beržų viršūnėmis.

Pabėgti į pasaulio kraštą

Ir išgirsti tylą.

Pažiūrėti, kur žvaigždė nukrinta,

Įsidėti į kišenę vieną.

Ir lai atleidžia mėnuo už vagystę,

Aš noriu žvaigždę

Šalia savęs turėti,

Kad lyg pasaulio krašte galėčiau sėdėti

Ir nuolat jai savo norą kuždėti --

Tavą vardą nedrąsiai minėti.

**

Žmonės išeina ir negrįžta.

Jie ne tokie kaip paukščiai -

Pavasarį ankstyvą

Jie nesugrįžta tyliai...

Jie eina, užkliūva, nesikelia.

Žmonės išeina ir negrįžta.

** 

Man gaila laiko.
Tiek praradau aš jo, 
besivaikydama prisiminimą 
ir praeities šešėlyje 
rytojų savo kurdama.
Buvau kvaila, 
kai žvaigždes skaičiuodama
į mėnulio šviesą
numodavau ranka.
Atrodė, kad žvaigždė
man už mėnulį artimesnė, 
nors mėnuo švietė net tada, 
kai žvaigždė slėpėsi sakydama:
"Tu parašyk, kai pas tave
ir vėl sugrįš giedra."
Man gaila laiko, kai buvau kvaila.
Tačiau, jei atvirai, aš ir vėl tokia --
iš proto veda ta mėnulio šypsena. 

**

Pažadėk, jog kada nors bandysime pagauti vėją. 
Iš saulės spindulių supinti kasą. 
Bent piršteliu pasiekti dangų. 
Paglostyti kamputį debesų. 
Nupint ilgiausią vainiką pienių
Ir krist į žolę pilną jų lengvų pūkų.
Surasti danguje mūsiškę žvaigždę, 
Kuri mus suvedė, kaip sakome, netyčia.
Galvosime vardus mažiesiems savo, 
Bet nevadinsime vardu mes vienas kito.
Pasodinsime margakamienį beržą,
šaltais vakarais gersime arbatą.
Pažadėk juoktis visą naktį taip, lyg būtume pakvaišę,
jausmų padauginę, nuo jų apsvaigę. 

**