Pranešimai

Rodomi įrašai nuo 2014

Lygiuokimės į katinus!

Vaizdas
Nepastebimai prasiveria kambario durys ir ant lovos užšoka rainas katinas, kuris žavi mane savo asmenybe. Taip, katinas yra asmenybė. Jau kuris laikas mąstau, jog jie, katinai, yra labai panašūs į mus, žmones. Tik kietesni. 
Jam reikia dėmesio, šilumos, prisilietimo, tad žinau, jog dabar jis padarys viską, net ir ant galvos užsiropš, kad tik mano pirštai prabėgtų pro šviesų jo kaklą. Tada jis šypsosi. Iš pasitenkinimo prisimerkia ir, susilydęs nuo tokio dėmesio, išsitiesia mano pataluose. Ir jam visai nesvarbu, ką aš veikiu. Ar darau namų darbus, ar kalbu telefonu, ar rašau įrašą čia, ar valgau. Jis ateina ir įsitaiso taip, kaip tik jam patogiau, nepaisydamas mano interesų. Jis sumerkia akis ir bando miegoti, tačiau jį prižadina mano pirštai, bėgiojantys klaviatūra. Katinas pradeda juos gaudyti. Kai aš supykusi jį išvarau, numesdama nuo lovos, jis net neatsisukdamas, lėtai ir išdidžiai išeina iš mano kambario taip, lyg aš jam nieko nereikščiau, lyg pas mane būtų užsukęs, nes netyčia ė…

Katinas gelbėja mane nuo tylos

Vaizdas
Mano basos kojos kyšo iš po pledo krašto ir kartu su manimi klausosi tylos. Taip, šiandieną tyla kalba. Ji kalba ilgesiu. Alsuoja juo. Joje girdžiu tavo balsą, tavo juoką, tavos širdies plakimą. Ir vos išgirdusi, kaip kalba tyla, ką sako jos tylus balsas, mano akyse stoji tu. Tyli. Žvelgi tiesiai į akis. Taip, kaip tik tu moki pažvelgti - kiaurai manęs. Nusijuoki, pamatęs, jog pradedu rausti, ir gurkštelėji arbatos. Aš stebiu tave. O mano mintyse siaučia vėjai. Jie taip pat kalba. Jie vienas per kitą kartoja, jog prie tokio vaizdo akys galėtų priprasti. Jau ima priprasti. Vėjams ir akims patinka stebėti tave, geriantį arbatą ir protingai tylintį. Tuomet vėjai mintyse choru užtraukia: "Po velniais, kaip aš jį myliu!". Aš nusijuokiu, o tu, nesupratęs dėl ko, pažvelgi klausiamu žvilgsniu. Savo pilkomis, rūku apsitraukusiomis akimis. Tu savo šiltomis rankomis prilieti mano šaltą odą ir mano kūnu perbėga šiurpuliukai, lyg būčiau tik ką įsimylėjusi tave. Įsimylėjusi tave iš naujo…

Ne jau taip atrodo prasmingas gyvenimas, ką?

Vaizdas
Jo banko sąskaitoje milijonas. Jam priklauso keli namai. Jis įkūrė pelningą įmonę su šimtais darbuotojų. Jis dažnai keliaudavo darbo reikalais po įvairias šalis, bendraudavo su įvairiais žmonėmis, su taure rankose juokdavosi iš pokštų, kurie jam net nejuokingi, tačiau jis turėdavo juoktis, kad įtiktų, kad pritaptų prie visų tų, kurie gyvena tik tam, kad užsidirbtų pinigų. Vairuotojas jį parveždavo į vieną iš jo namų. Jis išgerdavo vandens, palįsdavo po dušu ir eidavo miegoti. Pabudęs vėl darydavo tą patį. Kiekvieną dieną skirdavo tam, kad padidintų skaičių banko sąskaitoje. Ir niekam kitam. Nes jo gyvenime nėra nieko, kam galėtų būti skirta diena, jo laikas. Jis neturi draugų. Pajutęs pinigų skonį, jis pasidarė egoistiškas. Pinigai tapo jam draugu ir priemone nusipirkti tų, kurie galėtų praleisti su juo laiką. Jis buvo įsitikinęs, jog viską galima nusipirkti. Ir taip, tai buvo tiesa - jis turėjo viską, ko gali trokšti paprastas mirtingasis. Kai jam norėjosi ko nors skanaus, jis eidav…

Juk svarbu, kad gražiai atrodo

Vaizdas
Bus šaltas žiemos vakaras. Pavargęs vyras po sunkios darbo dienos važiuos namo. Stabtelės degalinėje nusipirkti puodelio kavos. Belaukiant prie kasos, pastebės, kad prieš jį stovėjusi moteris paliko savo pirštines. Jis akimis lauke suras moterį, ką tik išėjusią pro duris, ir visai pamiršęs ko atėjo nuskubės paskui ją, rankoje laikydamas porą juodų pirštinių. Jis nežinos, kaip ją pakviesti. „Ei!“ – sušuks ir moteris sustojusi pasisuks į jį. Ji šypsosis lūpomis ir akimis. Visa švytės laime. „Jūs palikote pirštines.“ - pasakys vyras. „Oi! Kokia aš išsiblaškiusi, dėkoju jums.“ – nuskambės malonus moters balsas, kuris, regis, sušildys ir šalčiausią žiemos vakarą. Ji išties ranką, norėdama paimti pirštines ir ant jos kairės rankos bevardžio piršto sužibės žiedas, kalbantis pats už save. Tuo viskas ir baigsis. Vyras sės į mašiną ir netrukus pravers savo buto duris. „Jau grįžau!“ – pasakys, bet atsakymo nesulauks. Namuose užuos nagų lako kvapą, iš tolimesnio kambario skils vos girdimas plonas…

Obuolys nuo obels toli nuriedėjo

Jis visuomet manimi didžiavosi. Net jei ir nebuvo dėl ko. Visiems gyrėsi, kad aš šauni mokinė, esu labai protinga, tačiau nė kart nebuvo pažiūrėjęs į mano pasiekimų knygelę. Jis norėjo, kad dainuočiau. Kalbėjo taip, lyg geriau žinotų, ko man reikia.  Ko noriu aš - net neklausė, nebuvo įdomu. Jis sakydavo, kad aš lankysiu geriausią muzikos mokyklą. Jis sakydavo, o aš net nenorėjau nieko lankyti. Jis nusivežė mane prie Kauno marių. Man to užteko, kad akys spindėtų. Tada dar nesupratau, jog jis tai daro tik tam, kad galėtų pasigirti, sukurti kitokio žmogaus įspūdį. Jis daug melavo, mylėjo pinigus, firmos Philips prekes, firminius drabužius ir savo 23 vazonines gėles. Kurį laiką juo žavėjausi. Pripažinsiu. Juk jis buvo iš tų, kurie manimi didžiavosi, sakė, jog daug pasieksiu, o ko daugiau reikia mažai svajoklei mergaitei. Kai pradėjau skirti blogą nuo gero, teisingą gyvenimą nuo blogo, supratau, kad tokiu žmogumi nereikia žavėtis.. Šiandien aš jau pakankamai didelė, kad galėčiau suvokti,…

mano rūkas tavam veide

Vaizdas
Du veidrodėliai veide
ir rūkas, atsispindėjęs juose,
kutena mano kūną.

Net siela
netyčiom pabunda
švelnių glamonių užkliudyta,

rūke pasimeta,
bet tuoj supranta --
šis rūkas tapęs jos nuosavybe.


Aš galiu tiek daug, kad net MMS'u tau tiek neišsiųsčiau

Vaizdas
Aš galiu tiek daug. Kvėpuoti dėl kažko, atsibusti dėl kažko, norėti užmigti dėl kažko vien tam, kad greičiau galėsiu pabusti. Dėl kažko - dėl tavęs. Ir net kai spaudžia ten kažkur po šonkauliais, šypsotis aš galiu, nes sakai, kad privalau papuošti šypseną, nes kas daugiau, jei ne aš, ją puoš. Kai liūdna tau, juk tu žinai, tada niūru ir pas mane. Arbata nebetokia šilta, o viduje keista vėsuma, nes tau juk liūdna, o tu - pusė manęs, nes tu tai aš, o aš tai tu. Juk tu žinai. Mano mintyse tai skaitai, akyse pamatai. 
Aš galiu tiek daug. Žvaigždės nedovanosiu ir tavęs prašyti to nedrįsiu, nes nereikia, kam man ji, jei šalia tik būsi tu, juk tavo akyse, toje pilkumoje, galiu surasti tūkstančius žvaigždžių, kurias myliu visai kaip ir tave. Tik daug labiau. Daug daugiau. Padovanosiu savo rūpestį, lyg vaidilutės kūrensiu meilės židinį, neleisiu tau užmigti, kol nepriminsiu, kad myliu, kad nepamirštum tekant saulei to. 
Aš galiu tiek daug. Juoktis ištisą pusvalandį, užmiršusi, kad kiaurą dieną…

jau merkiasi apsisvajoję akys

Broliukas krykštavo, lakstydamas po namus. Aš snūduriavau apimta nuotaikos 'viskas atsibodo, negaliu jau', klausydama mieliausiojo balso, sklindančio iš telefono. Deivis uždegė šviesą, atlėkė ir sako:  - Turiu tau kai ką pasakyti. - Na ? - Aš tave my-liu! - sušuko jis ir nusišypsojo. - Ir aš paimsiu tavo kokį naują drabužį, nes man reikia nuvalyti traktorių,- vėl šyptelėjo velniuko šypsena.

Atsidusau. Buvau pernelyg pavargusi ginčytis su juo, tad pasiūliau jam nueiti išsivalyti dantis. Tai padaręs jis vėl grįžo, tada teko priimti jį į lovą šalia savęs ir drauge pro langą stebėjome žvaigždes, kurių šiąnakt tikrai daug. Prasitariau jam, kad jos klauso jo norų. Jau maniau, kad jis sakys, jog nori telefono ar dar ko, tačiau jam to nereikėjo. Jis panoro, kad mudviejų brolis būtų geras bei mylėtų sesę (mane), o aš mylėčiau jį, nes mes visai nesutariam. Kad mama dirbtų tik 100 minučių, per jas neužsimanytų į tualetą, būtų gera ir visada laiku grįžtų namo. Kad jo mėgstamus filmukus r…

Kažkada, šiandien, kada nors

Man rodos, kad išsiaiškinau, kuo buvau aname gyvenime. Šiandien bandžiau atkartoti vištos kudakavimą ir man, pripažinsiu, sekėsi gan neblogai. Dirbti reikia, tačiau kaip naujokė šitame reikale pasirodžiau pakankamai gerai, tad galiu teigti, jog kažkada buvau raiba višta, kuri dėjo dvitrynius kiaušinius. Dėl to mano vardas buvo paminėtas vištų metraščiuose, kuriuos pagrobė paršiukas, apie kurį vorė Šarlotė rašė gražiausius žodžius savo tinkuose, nes jis per mane – geidžiamiausią to meto vištą tarp visų raibųjų – beveik negavo dėmesio. Todėl niekas dabar ir nebekalba apie mane vištos kūne, kuriame buvau aname gyvenime. Kažkada. Na, o šiame gyvenime, taip pat kažkada, aš buvau putliąja mergaite su ilga kasa ir pačiu rimčiausiu požiūriu į gyvenimą, savo ateitį. Buvau ta mergaite, kurios gyvenime buvo daugiau tamsiai juodo nei kiek šviesesnio, kuri žinojo, ką reiškia neturėti to, ką turi kiti. Pradedant kompiuteriu, baigiant draugais. Tačiau žinot, aš šiandien nedrįsčiau skųstis tomis juod…

Tenoriu pasakyti

Šiandien ir vėl sutikau jį. Susitikome prie durų. Aš ėjau į Maximą, o jis iš jos. Stabtelėjau ir laukiau, kol jis išeis. Juk egzistuoja taisyklė, rašyta ar ne, kad nemandagu brautis prieš išeinančius. O aš mandagi. Tad norėjau palaukti, kol jis išeis iš parduotuvės, tačiau šis sustojo ir palaikė pradaras duris, kad įeičiau aš. Nusišypsojau ir pažiūrėjau į jį. Jis taip pat šypsojosi. Tuomet prisiminiau pirmąjį kartą, kai jį pamačiau. Ėjau iš mokyklos, vis pakeldama akis nuo telefono tam, kad pasitikrinčiau, ar dar neinu vidury gatvės. Ir vieną iš tų sekundžių, kai atsitraukiau nuo telefono, priešais pastebėjau einantį jį. Nekreipiau dėmesio, ėjau toliau. Mums prasilenkiant išgirdau labas, skirtą man. Tai buvo jis, tas vaikinukas. Spėjau jam nusišypsoti ir pastebėti gerumo kupiną žvilgsnį bei vaikiškai nuoširdžią šypseną. Toliau ėjau besišypsodama, kažkodėl pasijaučiau laimingesnė. Ir jei dabar sugrįžčiau į tą akimirką, kai jis mane pasisveikino, būčiau atsakius jam tuo pačiu, o ne vie…

Ir vėl naktis. O rytojus ar bus ?

Ir vėl naktis. Pažvelgiau pro langą į dangų. Žvaigždė man šyptelėjo, aš atsakiau tuo pačiu. Ir vėl naktis. Vieną dalį dienos praleidusi lovoje, klausydama lietaus kvietimo į pasimatymą, o kitą – jausdama jo mažyčius, lengvus, vėjo pustomus pirštus sau ant kūno ir, įsitaisiusi šlapioje žolėje, stebėdama vaivorykštę, sulaukiau dar vienos nakties. Ir vėl pas mane ji, naktis - tamsioji mano draugė. Mąstau drauge su ja, ar prie mūsų prisijungs rytojus. O kas, jei ne? O kas, jei teliko šiandiena? Jei rytojaus nebebus? Jei saulė nebenorės patekėti, nes ją apims beprotiškai didžiulis tinginys ir ji pagalvos: "ai, gal kitąkart", arba ji pakils, bet ne man ? Jau kurį laiką apie tai galvoju. Jau kurį laiką stengiuosi gyventi taip, lyg rytojaus nė nebūtų. Ir tai nėra tas madingas yolo, aš tik stengiuosi nenueiti miegoti nepalinkėjusi saldžių sapnų žmogui, kurio dėka manieji sapnai patys saldžiausi, nes jis nuolatos šmirinėja juose. Sukaupus jėgas, prabylu apie tai, ką dažniausiai palie…

Prijaukinta

- Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.(iš "Mažojo princo" )

Po nevykusių bandymų mylėti supratau, kad tai daryti pernelyg skaudu. Na, taip, pradžia graži  - jautiesi lyg išgėręs RedBull, lyg turėtum sparnus, tačiau pabaigoje tie sparnai sugenda. Krenti žemyn, skauda, labai skauda, negali atsikelti ir kažkur dingsta žmogus, kuris turėtų ištiesti ranką ir pakelti nuo žemės, kad vėl galėtum skristi. Tačiau to žmogaus nėra, tenka gulėti ir jausti, kaip sparnai išsipurvina žemėse, tampa sunkūs, nešvarūs, neišplaunami net su Perwoll White Magic .. Pasidaro per sunku pakilti vėl. Bijai kilti vėl, nes jauti, kad gali kristi. Man ir pasidarė baisu. Tad pasakiau sau, kad geriau jau vaikščiosiu žeme. Prisiskraidžiau p…

Dabar trečia valanda nakties

- Kada nors buvai įsimylėjusi? Matai, todėl negali žinoti, ar tu jį myli.
- Mes kartu šokome.
- Mergyte, tai nieko nereiškia.
- Reiškia. Mes kartu šokome. Ir aš žinau, kad jį myliu. Todėl, kad... kad žinau. Tai čia, čia, manyje. O jūs visai nieko nesuprantate apie gyvenimą. Nes aš turiu draugą, o jūs neturite. Jūs sena karvė.. Mes šokome, pirkome bilietus, valgėme ledus, laistėme gėles, miegojome vienoje lovoje ir žiūrėjome į mėnulį. Ir aš girdėjau, kaip plaka jo širdis. 
(iš filmo "Basomis per grindinį" [2005]. Rekomenduoju)

Jei dar ne per vėlu, jei tavojoje širdyje dar nėra žaizdos, leisk tau pasakyti. Leisk tau pranešti, patarti, pamokyti, nors ir pati ne ką temoku, bet leiski man. Kai pamilsi, kai pamilsi tu ir pamils tave, kovok dėl to jausmo, kurį kažkas kažkada pavadino meile. Neleisk kvailam ginčui, kilusiam, nes nesutapo nuomonės dėl to, kokį filmą kartu pažiūrėti, ar kuri komanda laimės futbolo čempionatą, tapti pabaiga to gražaus jausmo, kuris, jei tik man kas leistų …

Myli - nemyli

Rašau sau. Rašau, ką galvoju. Tiesiog be temos. Šįkart tiesiog rašau. Myli..nemyli..myli..nemyli..nemyli?Ne, negali būti. Štai dar vienas mažytis žiedelis..Taip, myli..Myli... 
Tuomet viskas buvo taip paprasta. Užtekdavo paimti baltažiedę ramunę, bežvelgiančią geltona akimi, ir viskas pasidarydavo aišku. Ir nekildavo klausimų - myli ar ne. Nes visada mylėdavo. Viena po kitos prapuldavo ramunės iš močiutės gėlių darželio. Viena po kitos sulaukdavo klausimo "Myli - nemyli ? ". Viena po kitos kuždėdavo, kad myli, kai jų balti žiedai lyg sniegas, iškritęs vasarą, nuklodavo žolę. Ir norėdavosi šaukti, kad myli, nes ramunės taip sakė. Jos sakė, kad myli! Myli.. Taip buvo seniau. Na, bet ir dabar, dar vakar, aš vėlgi to teiravausi. Kaip maža mergaitė sėdėjau ant žolės ir nusiskynusi ramunę nedraugiškai plėšiau jos žiedus, galvodama apie vieną ir vienintelį žmogutį, kuris netyčia užkariavo mano mintis. Tyliai kartojau "Myli" ir dar tyliau, dar nedrąsiau, taip, kad ramunė vo…

Niekas kitas nesupras..

Rašau Tau. Šypsaisi? Šaunuolis. Rašau,  nes pažadėjau parašyti, pameni?  Žinau, jog taip pamaitinsiu Tavąją savimeilę ir ji gerokai paaugs, bet juk Tu to vertas. Ir žinau, jog žinai. Bijau pasakyti per daug, bijau, kad kiti palaikys mus nesveikais (nors tokie mes ir esam, ane? ). O galbūt galėčiau tik padėkoti? Kaip sakai, svarbiausia, kad žodžiai būtų iš širdies, o kaip žinia, pastaroji dabar.. Ai, ji moteris, sunkiai suprantu ją.  Bet tikiu, kad Tu ją suprastum. Visai taip, kaip supranti mane. Už tai ir leisk man padėkoti. Ačiū už tai, kad visada (šis žodis netgi per silpnas..) supranti mane. Įskaitant ir tuos kartus, kai aš pati savęs nesuprantu. Dėkui už tai, kad išklausai. Nesvarbu, ar tai darai sms žinutėmis, ar pokalbiu telefonu, trunkančiu pusantros valandos. Niekas kitas ir niekada to nemokėjo. O Tu moki. Čia gal koks talentas? Trauksim į „Lietuvos talentus“. Aš kalbėsiu, kaip visuomet nusišnekėsiu, Tu klausysi, nusišnekėsi drauge ir taip mudu išgarsėsim ant viso svieto (žina…

Žmonės, būkime žmonėmis.

Šįvakar sėdėjau ant palangės atsidariusi langą ir prigauta to begėdžio liūdesio, kuris neleido aplink save matyti nieko gražaus, visiškai nieko, stebėjau po sodą lakstančius vaikus: brolį ir pusbrolį. Jie maži, bet kupini jėgų bėgiojo po žolę, bet staiga sustojo. Mano mažasis princas tarė:
-          - Ei, radau tą spygliuotą žolę! Pažiūrėk! Aš tikrai ją radau!
Jo balse buvo tiek daug laimės, tiek daug tikros, tyros laimės vien dėl to, kad pamatė spygliuotą žolę. Suprantate? Usnė, toji žolė su spygliais, dovanojo jam laimės, sukėlė džiaugsmą, privertė šypsotis.. Tuomet supratau, ko man trūko. Ne, ne žolės su spygliais, o supratimo, kad ir maži dalykai gali dovanoti laimę, nereikia laukti, kol dideli, dvikojai padarai ją dovanos. Taip, taip, aš tai jau senokai buvau supratus, tačiau per visas tas duobes savo kelyje ėmiau ir pamiršau, ką reiškia šypsotis dėl visiškai nieko..
Išties to supratimo kruopelytės trūksta ne vien man. Jos trūksta visiems aplink mane. Ir gaila žiūrėti į  tokią žm…

Kaktusus reikia laistyti.

Aš  visada maniau, jog kaktusų laistyti nereikia. Įrodinėjau mamai, jog jie prisitaikę prie sausros, prie karščio ir jų tikrai nereikia laistyti. Paliedavau per didesnes šventes, keturis kartus metuose ir tikėjau, jog to gana. Tačiau vėliau pastebėjau, kaip jie vysta, nyksta tiesiog akyse. Kodėl aš apie kaktusus? Mes, žmonės, esame labai panašūs į tuos spygliuotus sutvėrimus. Kad ir kokiais stipriais apsimestume, kad ir kaip besislėptume už savo spyglių, mums reikia šilumos, meilės, paramos, dėmesio, pokalbio... Visiems. Kiekvienam.

Mes visi užaugame su tuo. Lyg kaktusai nuo mažens esam laistomi rūpesčiu iš mamos, tėčio ar senelių. Jie su pilnais laistytuvais laksto paskui mus ir pila ant mūsų vaikiškų galvų savo meilę. Mes žydime lyg laukinės gėlės pievoje. Tačiau vieną dieną nutinka taip, kad visa tai dingsta. Viso to mes pradedame ieškoti savo aplinkoje, tačiau vos radę sulaukiam smūgio ir su juo suprantame, kad dabar viskas kitaip. Pamažu visi atprantame nuo rankų paglostančių ga…

Tarp mūsų protingų.

- Žinai, kokia čia raidė? "F". - O kieno ji? - Niekeno... - tariau ir akimirką susimąsčiau, kaip raidė gali kam nors priklausyti.  - Kiekviena raidė turi savo žmogų ir vaiką. O kiekvienas vaikas ir žmogus turi savo raidę, - lėtai kalbėjo mažasis.  - O vaikai ne žmonės? - Ne. - O ką daro vaikai? - Gerus darbus. - O žmonės? - Blogus, - tarė jis. - Labai blogus darbus, - užtikrintai pridūrė. 
"Ne jau tai tiesa? Žinoma, kad tiesa. Juk tik vaikai turi lakią fantaziją, tačiau taip pat tik jie vieni sugeba matyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Kažin kam priklausau aš - vaikams ar žmonėms? Vaikams. Noriu tikėti, kad vaikams. " Kažkoks jausmas užplūsta mane. Lyg meluočiau pati sau. "Na, gal ir žmonėms.. " Mažasis nusišypso velniuko šypsena ir lėtai ištraukia telefoną iš kišenės. 
- Pažaisime šitą žaidimą... - garsiai mąsto jis, o aš stebiu, kaip jo maži pirščiukai laksto po ekraną.  - O kas yra geri darbai?  - Eiti į darželį, - ramiai taria jis. 
"H…

Minčių kratinys

Vaizdas
- Sesute, o kodėl tu nemiegi?
- Nes nežinau.. O tu?
- Aš irgi nežinau. 


Ir štai vieną akimirką mes abu nemiegam, o kitą - mažasis išverčia vazą su gėlėmis mano kambaryje ir bėga slėptis pas mamą į lovą, palikdamas mane su bala ant grindų ir savo mintimis. O jos jau kurį laiką siautėja nerasdamos sau vietos. Lengvos, nesugaudomos, nesuprantamos net man. Vieną minutę vaikštau su šypsena ir jaučiuosi laiminga iki pat kojų pirštų galiukų, kurie vis dar slepiasi po šiltomis tetos dovanotomis kojinėmis, nors žiemos jau nematyti. O maždaug po valandėlės sėdžiu susisukusi į pledą ir nesugebu užuosti net menkiausio, net pačio silpniausio tos laimės kvapo. Pasijaučiu nestabiliai. Ir man net nerūpi toji bala ant grindų, toji nuvirtusi smulkių rožyčių puokštė. Jos vis tiek nuvys.  Nes nieko nėra amžino. O ypatingai tas laimės jausmas dėl nieko.. Jis toks laikinas, kad kartais (dažnai, labai dažnai) norisi jį įkalinti iki gyvos galvos. Tačiau jis tokios neturi. O galėtų..
Laikinumas. Jis baugina. Rod…

Rankytė rankoj

http://www.youtube.com/watch?v=kSkOqAHWjVM

Kad ir kur bebūčiau: gatvėje, parduotuvėje, poliklinikoj, autobusų stotelėj, visada ir visur akimirkai leisiu sau viską pamiršti ir pasigrožėti tuo, kas tikrai tikra. Kas nesuvaidinta. Kas tyra. Kas nesumeluota. Kas reta. Kas man nepažįstama. Kas mano akimis yra grožis be jokių papildomų detalių. Leisiu sau sustoti ir atidžiai pažvelgti į du šešėlius, du siluetus, dvi kartas, du gyvenimus. Į tvirtą ir trapų. Tėvą ir dukrą. Aš stovėsiu ir žiūrėsiu kad ir kaip kvailai beatrodyčiau, nes toks vaizdas man tikrąja ta žodžio prasme užgniaužia kvapą. Nes nieko gražiau po dangumi nėra. Nes nieko trapiau už tą mažą būtybę neegzistuoja. Lygiai taip pat, kaip tai mažai būtybei nėra kažko saugiau nei tėvo delnas.

Ir tą akimirką, kai vyras laikydamas mažą rankytę tolsta nuo manęs, viskas aplink sustoja. Tą akimirką aš matau, kaip ji pargriūna, o jis priklaupia ir švelniai ją pakelia. Matau vakarą, kai ji nesupranta rusų kalbos namų darbų, o jis prisėda šal…

Susitarkim.

Susitarkim. Niekada. Girdi? Niekada neišeisi. Visada  būsi šalia, net jei būsi toli. Būsi kaip šokoladas. Kaip oras. Kaip šaltas oras atgaivinantis visą, kas negyva. Lyg lietaus gaiva. Būsi kaip naktis. Kaip rytas. Miegas ir žadintuvas. Tik aš kelsiuosi su noru. Su beribiu noru. Būsi mano dalis. Svarbi dalis manęs. Kvėpuosi mano oru. Atiduosiu jį visą. Ir netgi visų! Laikysi šaltą ranką ir nepaleisi jos. Žvelgsi tomis akimis, kurių niekada neužmerksi. Arba... Susitarkim, kad būsi laimingas. Pats laimingiausias. Toli nuo manęs. Labai toli. Bet pažadėk, kad visada būsi. Tik tiek teprašau. Niekada nepalik. Visada būk. Net tada, kai manęs nebebus.
Meldžiu.
Ner.