Interpretacijos

Nepastebimai prasiveria kambario durys ir ant lovos užšoka rainas katinas, kuris žavi mane savo asmenybe. Taip, katinas yra asmenybė. Jau kuris laikas mąstau, jog jie, katinai, yra labai panašūs į mus, žmones. Tik kietesni.  Jam reikia dėmesio, šilumos, prisilietimo, tad žinau, jog dabar jis padarys viską, net ir ant galvos užsiropš, kad tik mano pirštai prabėgtų pro šviesų jo kaklą. Tada jis šypsosi. Iš pasitenkinimo prisimerkia ir, susilydęs nuo tokio dėmesio, išsitiesia mano pataluose. Ir jam visai nesvarbu, ką aš veikiu. Ar darau namų darbus, ar kalbu telefonu, ar rašau įrašą čia, ar valgau. Jis ateina ir įsitaiso taip, kaip tik jam patogiau, nepaisydamas mano interesų. Jis sumerkia akis ir bando miegoti, tačiau jį prižadina mano pirštai, bėgiojantys klaviatūra. Katinas pradeda juos gaudyti. Kai aš supykusi jį išvarau, numesdama nuo lovos, jis net neatsisukdamas, lėtai ir išdidžiai išeina iš mano kambario taip, lyg aš jam nieko nereikščiau, lyg pas mane būtų užsukęs, nes netyč

Jis visuomet manimi didžiavosi. Net jei ir nebuvo dėl ko. Visiems gyrėsi, kad aš šauni mokinė, esu labai protinga, tačiau nė kart nebuvo pažiūrėjęs į mano pasiekimų knygelę. Jis norėjo, kad dainuočiau. Kalbėjo taip, lyg geriau žinotų, ko man reikia.  Ko noriu aš - net neklausė, nebuvo įdomu. Jis sakydavo, kad aš lankysiu geriausią muzikos mokyklą. Jis sakydavo, o aš net nenorėjau nieko lankyti. Jis nusivežė mane prie Kauno marių. Man to užteko, kad akys spindėtų. Tada dar nesupratau, jog jis tai daro tik tam, kad galėtų pasigirti, sukurti kitokio žmogaus įspūdį. Jis daug melavo, mylėjo pinigus, firmos Philips prekes, firminius drabužius ir savo 23 vazonines gėles. Kurį laiką juo žavėjausi. Pripažinsiu. Juk jis buvo iš tų, kurie manimi didžiavosi, sakė, jog daug pasieksiu, o ko daugiau reikia mažai svajoklei mergaitei. Kai pradėjau skirti blogą nuo gero, teisingą gyvenimą nuo blogo, supratau, kad tokiu žmogumi nereikia žavėtis.. Šiandien aš jau pakankamai didelė, kad galėčiau suvokti,

Du veidrodėliai veide ir rūkas, atsispindėjęs juose, kutena mano kūną. Net siela netyčiom pabunda švelnių glamonių užkliudyta, rūke pasimeta, bet tuoj supranta -- šis rūkas tapęs jos nuosavybe.

Aš galiu tiek daug. Kvėpuoti dėl kažko, atsibusti dėl kažko, norėti užmigti dėl kažko vien tam, kad greičiau galėsiu pabusti. Dėl kažko - dėl tavęs. Ir net kai spaudžia ten kažkur po šonkauliais, šypsotis aš galiu, nes sakai, kad privalau papuošti šypseną, nes kas daugiau, jei ne aš, ją puoš. Kai liūdna tau, juk tu žinai, tada niūru ir pas mane. Arbata nebetokia šilta, o viduje keista vėsuma, nes tau juk liūdna, o tu - pusė manęs, nes tu tai aš, o aš tai tu. Juk tu žinai. Mano mintyse tai skaitai, akyse pamatai.  Aš galiu tiek daug. Žvaigždės nedovanosiu ir tavęs prašyti to nedrįsiu, nes nereikia, kam man ji, jei šalia tik būsi tu, juk tavo akyse, toje pilkumoje, galiu surasti tūkstančius žvaigždžių, kurias myliu visai kaip ir tave. Tik daug labiau. Daug daugiau. Padovanosiu savo rūpestį, lyg vaidilutės kūrensiu meilės židinį, neleisiu tau užmigti, kol nepriminsiu, kad myliu, kad nepamirštum tekant saulei to.  Aš galiu tiek daug. Juoktis ištisą pusvalandį, užmiršusi, kad kiau

Broliukas krykštavo, lakstydamas po namus. Aš snūduriavau apimta nuotaikos 'viskas atsibodo, negaliu jau', klausydama mieliausiojo balso, sklindančio iš telefono. Deivis uždegė šviesą, atlėkė ir sako:  - Turiu tau kai ką pasakyti. - Na ? - Aš tave my-liu! - sušuko jis ir nusišypsojo. - Ir aš paimsiu tavo kokį naują drabužį, nes man reikia nuvalyti traktorių,- vėl šyptelėjo velniuko šypsena. Atsidusau. Buvau pernelyg pavargusi ginčytis su juo, tad pasiūliau jam nueiti išsivalyti dantis. Tai padaręs jis vėl grįžo, tada teko priimti jį į lovą šalia savęs ir drauge pro langą stebėjome žvaigždes, kurių šiąnakt tikrai daug. Prasitariau jam, kad jos klauso jo norų. Jau maniau, kad jis sakys, jog nori telefono ar dar ko, tačiau jam to nereikėjo. Jis panoro, kad mudviejų brolis būtų geras bei mylėtų sesę (mane), o aš mylėčiau jį, nes mes visai nesutariam. Kad mama dirbtų tik 100 minučių, per jas neužsimanytų į tualetą, būtų gera ir visada laiku grįžtų namo. Kad jo mėgstamus fi

Šiandien ir vėl sutikau jį. Susitikome prie durų. Aš ėjau į Maximą, o jis iš jos. Stabtelėjau ir laukiau, kol jis išeis. Juk egzistuoja taisyklė, rašyta ar ne, kad nemandagu brautis prieš išeinančius. O aš mandagi. Tad norėjau palaukti, kol jis išeis iš parduotuvės, tačiau šis sustojo ir palaikė pradaras duris, kad įeičiau aš. Nusišypsojau ir pažiūrėjau į jį. Jis taip pat šypsojosi. Tuomet prisiminiau pirmąjį kartą, kai jį pamačiau. Ėjau iš mokyklos, vis pakeldama akis nuo telefono tam, kad pasitikrinčiau, ar dar neinu vidury gatvės. Ir vieną iš tų sekundžių, kai atsitraukiau nuo telefono, priešais pastebėjau einantį jį. Nekreipiau dėmesio, ėjau toliau. Mums prasilenkiant išgirdau labas , skirtą man. Tai buvo jis, tas vaikinukas. Spėjau jam nusišypsoti ir pastebėti gerumo kupiną žvilgsnį bei vaikiškai nuoširdžią šypseną. Toliau ėjau besišypsodama, kažkodėl pasijaučiau laimingesnė. Ir jei dabar sugrįžčiau į tą akimirką, kai jis mane pasisveikino, būčiau atsakius jam tuo pačiu, o ne vi

Ir vėl naktis. Pažvelgiau pro langą į dangų. Žvaigždė man šyptelėjo, aš atsakiau tuo pačiu. Ir vėl naktis. Vieną dalį dienos praleidusi lovoje, klausydama lietaus kvietimo į pasimatymą, o kitą – jausdama jo mažyčius, lengvus, vėjo pustomus pirštus sau ant kūno ir, įsitaisiusi šlapioje žolėje, stebėdama vaivorykštę, sulaukiau dar vienos nakties. Ir vėl pas mane ji, naktis - tamsioji mano draugė. Mąstau drauge su ja, ar prie mūsų prisijungs rytojus. O kas, jei ne? O kas, jei teliko šiandiena? Jei rytojaus nebebus? Jei saulė nebenorės patekėti, nes ją apims beprotiškai didžiulis tinginys ir ji pagalvos: "ai, gal kitąkart", arba ji pakils, bet ne man ? Jau kurį laiką apie tai galvoju. Jau kurį laiką stengiuosi gyventi taip, lyg rytojaus nė nebūtų. Ir tai nėra tas madingas yolo, aš tik stengiuosi    nenueiti miegoti nepalinkėjusi saldžių sapnų žmogui, kurio dėka manieji sapnai patys saldžiausi, nes jis nuolatos šmirinėja juose. Sukaupus jėgas, prabylu apie tai, ką dažniausiai pal

- Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje. (iš "Mažojo princo" ) Po nevykusių bandymų mylėti supratau, kad tai daryti pernelyg skaudu. Na, taip, pradžia graži  - jautiesi lyg išgėręs RedBull , lyg turėtum sparnus, tačiau pabaigoje tie sparnai sugenda. Krenti žemyn, skauda, labai skauda, negali atsikelti ir kažkur dingsta žmogus, kuris turėtų ištiesti ranką ir pakelti nuo žemės, kad vėl galėtum skristi. Tačiau to žmogaus nėra, tenka gulėti ir jausti, kaip sparnai išsipurvina žemėse, tampa sunkūs, nešvarūs, neišplaunami net su Perwoll White Magic  .. Pasidaro per sunku pakilti vėl. Bijai kilti vėl, nes jauti, kad gali kristi. Man ir pasidarė baisu. Tad pasakiau sau, kad geriau jau vaikščiosiu žeme. P

- Kada nors buvai įsimylėjusi? Matai, todėl negali žinoti, ar tu jį myli. - Mes kartu šokome. - Mergyte, tai nieko nereiškia. - Reiškia. Mes kartu šokome. Ir aš žinau, kad jį myliu. Todėl, kad... kad žinau. Tai čia, čia, manyje. O jūs visai nieko nesuprantate apie gyvenimą. Nes aš turiu draugą, o jūs neturite. Jūs sena karvė.. Mes šokome, pirkome bilietus, valgėme ledus, laistėme gėles, miegojome vienoje lovoje ir žiūrėjome į mėnulį. Ir aš girdėjau, kaip plaka jo širdis.  (iš filmo "Basomis per grindinį" [2005]. Rekomenduoju) Jei dar ne per vėlu, jei tavojoje širdyje dar nėra žaizdos, leisk tau pasakyti. Leisk tau pranešti, patarti, pamokyti, nors ir pati ne ką temoku, bet leiski man. Kai pamilsi, kai pamilsi tu ir pamils tave, kovok dėl to jausmo, kurį kažkas kažkada pavadino meile. Neleisk kvailam ginčui, kilusiam, nes nesutapo nuomonės dėl to, kokį filmą kartu pažiūrėti, ar kuri komanda laimės futbolo čempionatą, tapti pabaiga to gražaus jausmo, kuris, jei tik man ka

Rašau sau. Rašau, ką galvoju. Tiesiog be temos. Šįkart tiesiog rašau.  Myli..nemyli..myli..nemyli..nemyli? Ne, negali būti. Štai dar vienas mažytis žiedelis.. Taip, myli..Myli...  Tuomet viskas buvo taip paprasta. Užtekdavo paimti baltažiedę ramunę, bežvelgiančią geltona akimi, ir viskas pasidarydavo aišku. Ir nekildavo klausimų - myli ar ne. Nes visada mylėdavo. Viena po kitos prapuldavo ramunės iš močiutės gėlių darželio. Viena po kitos sulaukdavo klausimo "Myli - nemyli ? ". Viena po kitos kuždėdavo, kad myli, kai jų balti žiedai lyg sniegas, iškritęs vasarą, nuklodavo žolę. Ir norėdavosi šaukti, kad myli, nes ramunės taip sakė. Jos sakė, kad myli! Myli.. Taip buvo seniau. Na, bet ir dabar, dar vakar, aš vėlgi to teiravausi. Kaip maža mergaitė sėdėjau ant žolės ir nusiskynusi ramunę nedraugiškai plėšiau jos žiedus, galvodama apie vieną ir vienintelį žmogutį, kuris netyčia užkariavo mano mintis. Tyliai kartojau "Myli" ir dar tyliau, dar nedrąsiau, taip

Šįvakar sėdėjau ant palangės atsidariusi langą ir prigauta to begėdžio liūdesio, kuris neleido aplink save matyti nieko gražaus, visiškai nieko, stebėjau po sodą lakstančius vaikus: brolį ir pusbrolį. Jie maži, bet kupini jėgų bėgiojo po žolę, bet staiga sustojo. Mano mažasis princas tarė: -           -  Ei, radau tą spygliuotą žolę! Pažiūrėk! Aš tikrai ją radau! Jo balse buvo tiek daug laimės, tiek daug tikros, tyros laimės vien dėl to, kad pamatė spygliuotą žolę. Suprantate? Usnė, toji žolė su spygliais, dovanojo jam laimės, sukėlė džiaugsmą, privertė šypsotis.. Tuomet supratau, ko man trūko. Ne, ne žolės su spygliais, o supratimo, kad ir maži dalykai gali dovanoti laimę, nereikia laukti, kol dideli, dvikojai padarai ją dovanos. Taip, taip, aš tai jau senokai buvau supratus, tačiau per visas tas duobes savo kelyje ėmiau ir pamiršau, ką reiškia šypsotis dėl visiškai nieko.. Išties to supratimo kruopelytės trūksta ne vien man. Jos trūksta visiems aplink mane. Ir gaila žiūr

Aš  visada maniau, jog kaktusų laistyti nereikia. Įrodinėjau mamai, jog jie prisitaikę prie sausros, prie karščio ir jų tikrai nereikia laistyti. Paliedavau per didesnes šventes, keturis kartus metuose, ir tikėjau, jog to gana. Tačiau vėliau pastebėjau, kaip jie vysta, nyksta tiesiog akyse. Kodėl aš apie kaktusus? Mes, žmonės, esame labai panašūs į tuos spygliuotus sutvėrimus. Kad ir kokiais stipriais apsimestume, kad ir kaip besislėptume už savo spyglių, mums reikia šilumos, meilės, paramos, dėmesio, pokalbio... Visiems. Kiekvienam. Mes visi užaugame su tuo. Lyg kaktusai nuo mažens esam laistomi rūpesčiu iš mamos, tėčio ar senelių. Jie su pilnais laistytuvais laksto paskui mus ir pila ant mūsų vaikiškų galvų savo meilę. Mes žydime lyg laukinės gėlės pievoje. Tačiau vieną dieną nutinka taip, kad visa tai dingsta. Viso to mes pradedame ieškoti savo aplinkoje, tačiau vos radę sulaukiam smūgio ir su juo suprantame, kad dabar viskas kitaip. Pamažu visi atprantame nuo rankų paglostančių

–  Žinai, kokia čia raidė? F. –  O kieno ji? –  Niekeno...  –  tariau ir akimirką susimąsčiau, kaip raidė gali kam nors priklausyti. –  Kiekviena raidė turi savo žmogų ir vaiką. O kiekvienas vaikas ir žmogus turi savo raidę, –  lėtai kalbėjo mažasis.  –  O vaikai ne žmonės? –  Ne. –  O ką daro vaikai? –  Gerus darbus. –  O žmonės? –  Blogus, –  tarė jis.  –  Labai blogus darbus,– užtikrintai pridūrė.  Ne jau tai tiesa? Žinoma, kad tiesa. Juk tik vaikai turi lakią fantaziją, tačiau taip pat tik jie vieni sugeba matyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Kažin kam priklausau aš: vaikams ar žmonėms? Vaikams. Noriu tikėti, kad vaikams.  Neramus jausmas užplūsta mane. Lyg meluočiau pati sau. Na, gal ir žmonėms...  Mažasis nusišypso velniuko šypsena ir lėtai ištraukia telefoną iš kišenės.  –  Pažaisime šitą žaidimą...– garsiai mąsto jis, o aš stebiu, kaip jo maži pirščiukai laksto po ekraną.  – O kas yra geri darbai?  – Eiti į darželį, –  ramiai taria jis. 

- Sesute, o kodėl tu nemiegi? - Nes nežinau.. O tu? - Aš irgi nežinau.  Ir štai vieną akimirką mes abu nemiegam, o kitą  –  mažasis išverčia vazą su gėlėmis mano kambaryje ir bėga slėptis pas mamą į lovą, palikdamas mane su bala ant grindų ir savo mintimis. O jos jau kurį laiką siautėja nerasdamos sau vietos. Lengvos, nesugaudomos, nesuprantamos net man. Vieną minutę vaikštau su šypsena ir jaučiuosi laiminga iki pat kojų pirštų galiukų, kurie vis dar slepiasi po šiltomis tetos dovanotomis kojinėmis, nors žiemos jau nematyti, o maždaug po valandėlės sėdžiu susisukusi į pledą ir nesugebu užuosti net menkiausio, net pačio silpniausio tos laimės kvapo. Pasijaučiu nestabiliai. Ir man net nerūpi toji bala ant grindų, toji nuvirtusi smulkių rožyčių puokštė. Jos vis tiek nuvys.  Nes nieko nėra amžino. O ypatingai tas laimės jausmas dėl nieko.. Jis toks laikinas, kad kartais (dažnai, labai dažnai) norisi jį įkalinti iki gyvos galvos. Tačiau jis tokios neturi. O galėtų.. Laikinumas.

http://www. youtube .com/ watch ?v= kSkOqAHWjVM Kad ir kur bebūčiau: gatvėje, parduotuvėje, poliklinikoj, autobusų stotelėj, visada ir visur akimirkai leisiu sau viską pamiršti ir pasigrožėti tuo, kas tikrai tikra. Kas nesuvaidinta. Kas tyra. Kas nesumeluota. Kas reta. Kas man nepažįstama. Leisiu sau sustoti ir atidžiai pažvelgti į du šešėlius, du siluetus, dvi kartas, du gyvenimus. Į tvirtą ir trapų. Tėvą ir dukrą. Aš stovėsiu ir žiūrėsiu kad ir kaip kvailai beatrodyčiau, nes toks vaizdas man tikrąja ta žodžio prasme užgniaužia kvapą. Nes nieko gražiau po dangumi nėra. Nes nieko trapiau už tą mažą būtybę neegzistuoja. Lygiai taip pat, kaip tai mažai būtybei nėra kažko saugiau nei tėvo delnas. Ir tą akimirką, kai vyras laikydamas mažą rankytę tolsta nuo manęs, viskas aplink sustoja. Tą akimirką aš matau, kaip ji pargriūna, o jis priklaupia ir švelniai ją pakelia. Matau vakarą, kai ji nesupranta rusų kalbos namų darbų, o jis prisėda šalia ir bando jai padėti. Net jei ir pats menk

Susitarkim. Niekada. Girdi? Niekada neišeisi. Visada  būsi šalia, net jei būsi toli. Būsi kaip šokoladas. Kaip oras. Kaip šaltas oras atgaivinantis visą, kas negyva. Lyg lietaus gaiva. Būsi kaip naktis. Kaip rytas. Miegas ir žadintuvas. Tik aš kelsiuosi su noru. Su beribiu noru. Būsi mano dalis. Svarbi dalis manęs. Kvėpuosi mano oru. Atiduosiu jį visą. Ir netgi visų! Laikysi šaltą ranką ir nepaleisi jos. Žvelgsi tomis akimis, kurių niekada neužmerksi. Arba... Susitarkim, kad būsi laimingas. Pats laimingiausias. Toli nuo manęs. Labai toli. Bet pažadėk, kad visada būsi. Tik tiek teprašau. Niekada nepalik. Visada būk. Net tada, kai manęs nebebus. Meldžiu. Ner.