Žmonės, būkime žmonėmis.
Šįvakar sėdėjau ant palangės atsidariusi langą ir prigauta to begėdžio liūdesio, kuris neleido aplink save matyti nieko gražaus, visiškai nieko, stebėjau po sodą lakstančius vaikus: brolį ir pusbrolį. Jie maži, bet kupini jėgų bėgiojo po žolę, bet staiga sustojo. Mano mažasis princas tarė: - - Ei, radau tą spygliuotą žolę! Pažiūrėk! Aš tikrai ją radau! Jo balse buvo tiek daug laimės, tiek daug tikros, tyros laimės vien dėl to, kad pamatė spygliuotą žolę. Suprantate? Usnė, toji žolė su spygliais, dovanojo jam laimės, sukėlė džiaugsmą, privertė šypsotis.. Tuomet supratau, ko man trūko. Ne, ne žolės su spygliais, o supratimo, kad ir maži dalykai gali dovanoti laimę, nereikia laukti, kol dideli, dvikojai padarai ją dovanos. Taip, taip, aš tai jau senokai buvau supratus, tačiau per visas tas duobes savo kelyje ėmiau ir pamiršau, ką reiškia šypsotis dėl visiškai nieko.. Išties to supratimo kruopelytės trūksta ne vien man. Jos trūksta visiems aplink mane. Ir gaila žiūr