Tyli riba prieš audrą
Ta karšta diena, tyli riba ir audringas vakaras kaime... Visa gamta tyli: žino, kad ji artėja. Pienės merkiasi. Krūmai slepiasi už beržų, o šie, rodos, gūžiasi ir tada tampa itin žali. Tokie žali žali vis tamsėjančiame dangaus fone. Meškis irgi jaučia artėjimą: jo kūną dažniau ir dažniau paliečia drebulys ir jis vis žiūri tomis akimis. Jo šeimininkas skuba uždarinėti ūkinių pastatų duris. Skuba lėtai. Tarsi nenorėdamas atkreipti jos dėmesio, tarsi norėdamas pasislėpti drauge su gamta, neperžengti tylios ribos, kol dar nesugrįžo į namus pas mus, spoksančius pro langą ir bespėliojančius, iš kurios pusės ji ateis?.. Namo durys trinkteli. Tuoj pat išjungiami visi elektrą siurbiantys prietaisai. Neskamba žodžiai, tik tas lėtas skubėjimas ir paskutinis dirstelėjimas pro langą: ar tikrai visur suspėta? Mes galbūt norime atsigerti, galbūt saldainio, galbūt... Ne, dabar mums negalima. Duotis po namus be tikslo. Visi sėdime. Jis ant savo lovos, mes prie stalo ar kur kitur. Tik ne prie langų. J