Interpretacijos

Šiandien ir vėl sutikau jį. Susitikome prie durų. Aš ėjau į Maximą, o jis iš jos. Stabtelėjau ir laukiau, kol jis išeis. Juk egzistuoja taisyklė, rašyta ar ne, kad nemandagu brautis prieš išeinančius. O aš mandagi. Tad norėjau palaukti, kol jis išeis iš parduotuvės, tačiau šis sustojo ir palaikė pradaras duris, kad įeičiau aš. Nusišypsojau ir pažiūrėjau į jį. Jis taip pat šypsojosi. Tuomet prisiminiau pirmąjį kartą, kai jį pamačiau. Ėjau iš mokyklos, vis pakeldama akis nuo telefono tam, kad pasitikrinčiau, ar dar neinu vidury gatvės. Ir vieną iš tų sekundžių, kai atsitraukiau nuo telefono, priešais pastebėjau einantį jį. Nekreipiau dėmesio, ėjau toliau. Mums prasilenkiant išgirdau labas , skirtą man. Tai buvo jis, tas vaikinukas. Spėjau jam nusišypsoti ir pastebėti gerumo kupiną žvilgsnį bei vaikiškai nuoširdžią šypseną. Toliau ėjau besišypsodama, kažkodėl pasijaučiau laimingesnė. Ir jei dabar sugrįžčiau į tą akimirką, kai jis mane pasisveikino, būčiau atsakius jam tuo pačiu, o ne vi

Ir vėl naktis. Pažvelgiau pro langą į dangų. Žvaigždė man šyptelėjo, aš atsakiau tuo pačiu. Ir vėl naktis. Vieną dalį dienos praleidusi lovoje, klausydama lietaus kvietimo į pasimatymą, o kitą – jausdama jo mažyčius, lengvus, vėjo pustomus pirštus sau ant kūno ir, įsitaisiusi šlapioje žolėje, stebėdama vaivorykštę, sulaukiau dar vienos nakties. Ir vėl pas mane ji, naktis - tamsioji mano draugė. Mąstau drauge su ja, ar prie mūsų prisijungs rytojus. O kas, jei ne? O kas, jei teliko šiandiena? Jei rytojaus nebebus? Jei saulė nebenorės patekėti, nes ją apims beprotiškai didžiulis tinginys ir ji pagalvos: "ai, gal kitąkart", arba ji pakils, bet ne man ? Jau kurį laiką apie tai galvoju. Jau kurį laiką stengiuosi gyventi taip, lyg rytojaus nė nebūtų. Ir tai nėra tas madingas yolo, aš tik stengiuosi    nenueiti miegoti nepalinkėjusi saldžių sapnų žmogui, kurio dėka manieji sapnai patys saldžiausi, nes jis nuolatos šmirinėja juose. Sukaupus jėgas, prabylu apie tai, ką dažniausiai pal

- Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje. (iš "Mažojo princo" ) Po nevykusių bandymų mylėti supratau, kad tai daryti pernelyg skaudu. Na, taip, pradžia graži  - jautiesi lyg išgėręs RedBull , lyg turėtum sparnus, tačiau pabaigoje tie sparnai sugenda. Krenti žemyn, skauda, labai skauda, negali atsikelti ir kažkur dingsta žmogus, kuris turėtų ištiesti ranką ir pakelti nuo žemės, kad vėl galėtum skristi. Tačiau to žmogaus nėra, tenka gulėti ir jausti, kaip sparnai išsipurvina žemėse, tampa sunkūs, nešvarūs, neišplaunami net su Perwoll White Magic  .. Pasidaro per sunku pakilti vėl. Bijai kilti vėl, nes jauti, kad gali kristi. Man ir pasidarė baisu. Tad pasakiau sau, kad geriau jau vaikščiosiu žeme. P