Pranešimai

Rodomi įrašai nuo Birželio, 2015

Moteris

Vaizdas
Moteris tarsi paslaptis, kuri nesensta, eina kartu su šešėliu metai iš metų. Toji paslaptis slypi už akių, paraudusių nuo nuovargio, žvilgsnio, kuriame matyti švelnumas, už kasdieninio, neblėstančio žavesio, už lengvo it plevėsuojančio vėjyje juoko. Jos kamputis matomas už susivėlusių, tačiau vis vien patraukliai atrodančių plaukų. Ilgų ar trumpų, vos iki pečių, visai nesvarbu. Paslaptis šypso už moteriškų apvalumų, kurių padidėjimas lieka nematomu. Ji visur. Paslaptis lydi kiekvieną moters žingsnį, tarsi pati moteris būtų paslaptis. 
Moteris tarsi lapė. Subtilus gudrumas - jos talentas, įaugęs kraujyje. Tik moteris moka laikyti vyrą po padu, neleisdama jam to suprasti. Tačiau leisdama manyti, jog jis yra šeimos galva. Ji gudri. Švelniai spaudžia jį savo lengva pėda, švelniai kreipia jį teisingu keliu, gudriai, nenurodinėdama. Nes žino, jog kitaip vyras to nedarys. Jis patiria sėkmę, o ji stovi šalia, didžiuojasi juo, šypsosi, žino, jog jos lengvas pėdos spustelėjimas neleido vyrui n…

Ir kiek kartų man realybė vaidensis sapnu?

Vaizdas
Ir kiek kartų mes skelbėme pabaigą, nors nei vienas jos nenorėjome, nors žinojome, kad toji pabaiga nė velnio mudviem nereikalinga. Bet garsiai rėkėm, kad viskas, čia pabaiga. Atsisveikindavome, susirinkdavome pasakytus žodžius, tarsi jie per akimirką  būtų nustoję galioti, nors ir sakėme, kad tų žodžių teisingumas amžinas. Ir išeidavome, aš sau, tu sau, tarsi nieko nebūtų buvę. Neatsigręždavome, tarsi širdis nešauktų, kad nori grįžti atgal. 
Ir kiek kartų ta pabaiga tapo pradžia naujam suvokimui, kiek daug gali reikšti žmogus, kuris seniau nieko nereiškė ir, rodės, nieko niekada negalėtų reikšti. Tik nutolę imdavome suprasti, kaip stipriai gyvenimai susijungę į vieną bendrą, mūsų gyvenimą, o atskiri - išnykę be pėdsakų. Tik paskelbus pabaigą suvokdavome, kad kitų pradžių nereikia, užtenka mūsų pradžios, nesibaigiančios. Ir velnias, tik tada, kai pyktis atslūgdavo, garuojant principams, leisdavome kalbėti širdžiai, kurią jau skaudėjo. Nes tik tada pajusdavome, kaip skauda būti vienam…