Kunigėli, kiek tavy Liudo Vasario?

Nuo tada, kai pirmą kartą perskaičiau lietuvių literatūros klasiko Vinco Mykolaičio-Putino psichologinį intelektualinį romaną „Altorių šešėly“, negaliu suvaldyti minčių savo galvoje tuomet, kai esu bažnyčioje. 

Štai puolame ant kelių, mišios prasideda. Įeina jaunas vyras, pasislėpęs po sutana. 

Aš akimis stebiu ir jomis klausiu, ar ne tėvai panoro, kad ją, kunigėli, vilkėtum? Ar minioje, šalia Liudo Vasario tėvų, nesėdi mylinti ir religinga motina, tėvas, kurie žiūri dabar į tave ir prisimena, koks trapus, nedrąsus berniukas buvai ir kaip jiedu ir tau parinko likimą? Ar visgi ir tu sekei idealais, kuriuos pažinai tiek, kiek faktai, nugulę knygose, leido tau, leido Liudui Vasariui? Ar ir tu, kunigėli, norėdamas būti tarsi Maironis, užsidėjai sutaną, po kuria paslėpei patį save? 

Kunigo lūpos beria įžanginę maldą.

Ar būta taip, kunigėli, kad bandei maldoje pasislėpti? Kaip Liudas Vasaris kad bandė, kai suprato, jog vyro ir poeto prigimtis į sutaną tilps vargiai. Malda jis bandė prikelti tikėjimą Juo, bet jo pačio širdis sakė, „jog tai nebuvo malda, nes nebuvo jokio santykiavimo su Dievu“. Tai tebuvo gražūs žodžiai, bet, deja, šalti ir jam svetimi. Visai kitoks ryšys jį siejo su eilių žodžiais, kuriuos jis pats norėjo rašyti ir rašė, kai galėjo, kai pagaudavo įkvėpimas. Ir visą tai, kai tarp seminarijos sienų dėl tikėjimo stokos pasidarydavo sūriai nemalonu, Liudas Vasaris bandė uždengti malda. O ką už jos slepi tu, kunigėli? 

Kunigas kviečia paklausyti skaitinių. Žmonės nutyla, jų veidus sukausto rimtis, kunigo balsas iš lėto pasklinda ore. 

Ką šiuo metu norėtum skaityti, kunigėli? Ar kaip Liudas Vasaris ieškotum džiaugsmo Baronienės Rainakienės dvaro bibliotekoje, neradęs jo vartydamas „brevijoriaus lapus, dvasiškus skaitymus ir rūsčios moralės išrašytus traktatus“? Ar pasinertum į Tiutčevo eilių tomq, iš kurio galbūt taip pat, kaip darė Vasaris, išskirtum eilėraštį „Silentium“? 

Kunigas baigia skaitinius ir plačiai nužvelgia susirinkusiuosius. 

Ką žmonių minioje norėtum surasti? Kuri iš šių moterų tavoji Nepažįstamoji, kunigėli? Ar ji tokia pat, kokia buvo Liudo Vasario – paslaptinga ir tau nepasiekiama? O gal žiūri į minią, bet matai tokį artimą vaizdą, kokį matė Liudas Vasaris, užsilipęs ant kalnelio gimtinėje? Kalnelio, ant kurio užlipti norėjosi ne vienam. Kaip tą kartą, kai per atostogas Liudas Vasaris ant jo lydėjo pirmąją moterį, pažadinusią vyrą. Galbūt ir tu, kunigėli, tada žengei lemtingą žingsnį, o dar tiksliau – jo nežengei, kai visam amžiui atsisveikinai „pirmą savo jaunystės susižavėjimą, tokį kuklų ir tokį teisėtą“, pareikalavusį sąžinės priekaištų? Ar neieškai čia tos, kuri, nurijusi atstūmimo skaudulį, paliepė tau būti geru kunigu? 

Kunigo akys susitinka su manosiomis. Aš dar kartelį akimis klausiu, kiek Liudo Vasario gyvena jo dvasioje, kiek Liudo Vasario istorijos pėdsakų surastume jo gyvenime... Smalsu man, išlindusiai iš po knygos, juk priešais save matau kunigą, o visa kita – kas žino?

Ner