Ir vėl naktis. O rytojus ar bus ?

Ir vėl naktis. Pažvelgiau pro langą į dangų. Žvaigždė man šyptelėjo, aš atsakiau tuo pačiu. Ir vėl naktis. Vieną dalį dienos praleidusi lovoje, klausydama lietaus kvietimo į pasimatymą, o kitą – jausdama jo mažyčius, lengvus, vėjo pustomus pirštus sau ant kūno ir, įsitaisiusi šlapioje žolėje, stebėdama vaivorykštę, sulaukiau dar vienos nakties. Ir vėl pas mane ji, naktis - tamsioji mano draugė. Mąstau drauge su ja, ar prie mūsų prisijungs rytojus. O kas, jei ne? O kas, jei teliko šiandiena? Jei rytojaus nebebus? Jei saulė nebenorės patekėti, nes ją apims beprotiškai didžiulis tinginys ir ji pagalvos: "ai, gal kitąkart", arba ji pakils, bet ne man ? Jau kurį laiką apie tai galvoju. Jau kurį laiką stengiuosi gyventi taip, lyg rytojaus nė nebūtų. Ir tai nėra tas madingas yolo, aš tik stengiuosi  nenueiti miegoti nepalinkėjusi saldžių sapnų žmogui, kurio dėka manieji sapnai patys saldžiausi, nes jis nuolatos šmirinėja juose. Sukaupus jėgas, prabylu apie tai, ką dažniausiai palieku tūnoti tyloje, - jausmus. Nors baisu. Pripažinsiu, kartais baisu. Bet juk reikia pasakyti, ką jaučiu, net jei ir abejoju, ar į mano jausmus bus atsakyta. Nes noriu, jog tai žinotų. Reikia paimti už šiltos rankos ir leisti sau pajusti tuos kvailučius drugelius pilve. Pašaukti vardu, nes tai galbūt paskutinis kartais, kai į šauksmą bus atsiliepta. Pasakyti komplimentą ir pamatyti šypseną. Ir taip pasijusti laiminga. Juk reikia. Man to reikia, jog netektų bijoti, kad rytojaus gali ir nebūti. Kad netektų gailėtis, jog pabijojau pasakyti, ką nešioju širdyje. Kad nespėjau. Nes aš puikiai (oi, kaip puikiai!) žinau, koks nemalonus jausmas yra nesuspėti ir leisti išeiti, nepasakius "ačiū, kad esi". 

Parašyk. Apkabink. Prisipažink. Padėkok. Šiandien. Ar girdžiu "neeeaa, suspėsiu" ? O kada suspėsi, jei rytojus pas tave netyčiom nepasibels ? 

Ner. 

Komentarai

  1. Neringut, tai, kas, atrodo, dažnai kaba man ant liežuvio galiuko, tačiau taip ir nebūna ištarta, atplaukė Tavo žodžiuose. Niekaip nesuprantu, kaip taip paprastai rašydama, Tu pasakai tokius svarbius, reikšmingus, dažnai-sudėtingus dalykus. Esi auksas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vos pamačiusi, kad atsirado komentaras po mano įrašu, - žinau, jog tai Tu. Ir žinau, jog parausiu ir susigėdusi nusišypsosiu. Pripratinai mane, Akvile. Pripratinai mane ne tik prie gražių žodžių, bet ir leidai patikėti, kad, visgi, mano rašliavos yra kažko vertos. Nepaliaujamai galėčiau už tai dėkoti! Aš auksas? Geriausiu atveju - aš tik šešėlis, krentantis nuo tokio auksinio žmogaus kaip Tu.

      Panaikinti
  2. Oi, kaip dažnai apie tai mąstau... :) Bet kartais, jei ir sugalvoju taip padaryti, vis tiek kažkaip drąsos stinga ar nejaukumas užklumpa... :/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Patarimas: daryk tai iškart, vos pagalvojus, kol neapima nejaukumas ar baimė. Padaryk, o pagalvosi vėliau. Juk gerą darai. :)

      Panaikinti
  3. Žinai, jei turėčiau galimybę kažką pasakyti visam pasauliui, pasakyčiu būtent tai, ką tu čia parašei. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ak, ne jau tikrai šie žodžiai verti būti išgirsti viso pasaulio ? Mane aplankė pats didžiausias garbės jausmas, kai sužinojau, jog taip manai. :)

      Panaikinti
  4. Anonimiškas6/8/14 00:54

    Bus,bus rytojus...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.