Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tenoriu pasakyti


Šiandien ir vėl sutikau jį. Susitikome prie durų. Aš ėjau į Maximą, o jis iš jos. Stabtelėjau ir laukiau, kol jis išeis. Juk egzistuoja taisyklė, rašyta ar ne, kad nemandagu brautis prieš išeinančius. O aš mandagi. Tad norėjau palaukti, kol jis išeis iš parduotuvės, tačiau šis sustojo ir palaikė pradaras duris, kad įeičiau aš. Nusišypsojau ir pažiūrėjau į jį. Jis taip pat šypsojosi. Tuomet prisiminiau pirmąjį kartą, kai jį pamačiau. Ėjau iš mokyklos, vis pakeldama akis nuo telefono tam, kad pasitikrinčiau, ar dar neinu vidury gatvės. Ir vieną iš tų sekundžių, kai atsitraukiau nuo telefono, priešais pastebėjau einantį jį. Nekreipiau dėmesio, ėjau toliau. Mums prasilenkiant išgirdau labas, skirtą man. Tai buvo jis, tas vaikinukas. Spėjau jam nusišypsoti ir pastebėti gerumo kupiną žvilgsnį bei vaikiškai nuoširdžią šypseną. Toliau ėjau besišypsodama, kažkodėl pasijaučiau laimingesnė. Ir jei dabar sugrįžčiau į tą akimirką, kai jis mane pasisveikino, būčiau atsakius jam tuo pačiu, o ne vien nusišypsojus. Bet ir tąkart jo akys sužibo. Galbūt jam tai neįprasta.. Kai šiandien jį pamačiau vėl, susimąsčiau. Akivaizdu, jog jis kažkuo serga. Invalidu jo vadinti nedrįsčiau, tai skamba pernelyg bjauriai. Sakykim, jis ne visai toks, kaip daugelis mūsų. Ir jo poelgiai skiriasi nuo daugumos kitų. Kiek gi yra vaikinų, sveikų nuo galvos iki kojų, dailiai apsirengusių ir sočiai pavalgiusių,  kurie sugeba praleisti merginą pro duris pirmą, o nesibrauna patys ? Kiek jų gali  mandagiai pasisveikinti su panele, o ne tik iš tolo sušukti, kad jos geras užpakalis ir garsiai nusižvengti su draugais? Ir žinau, kad jis susilaukia patyčių arba dar susilauks jų, jau tokia žmonija, tačiau po velniais ! Aš jau spėjau įsitikinti, kad tokie žmonės kaip jis labiau už kitus moka džiaugtis gyvenimu, geba nuoširdžiai šypsotis ir žvelgti gerumo kupinu žvilgsniu. Tad prieš teisdami, prieš sakydami, kad jie tokie ar anokie, sustokim ir pasimokykim. Tokie žmonės savyje visada nešiojasi žmogiškumą, kurį daugelis mūsų dažnai pameta. 

Gėda pelėda.

Ner.

Komentarai

  1. Fantastiškas įrašas, ir man yra tekę su tokiais žmonėmis susidurti. Tokie žmonės beveik visu 100 proc. atvejų būna mandagūs, linksmi, gal šiek tiek susikaustę, bet bent jau nuoširdūs, kas yra nuostabu bendraujant su žmogumi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pabendravus su tokiais žmonėmis galima ir patiems tapti truputėlį nuoširdesniais, net to nejaučiant. Beje, ačiū.

      Panaikinti
  2. Eik tu sau, tikrai kažkas tokio... įspūdingo? Super gerai rašai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Oho, nesitikėjau sulaukti tokio komentaro iš Tavęs, Gintarija. Dėkoju.

      Panaikinti
  3. Labai grazu... "Paliete" sirdele mano.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man malonu, kad tai sugebėjau padaryti. Ačiū labai.

      Panaikinti
  4. Dar vienas be galo mielas įrašas su pavydėtina pasaulėžiūra. :) Bet komentuoju ne tik dėl to. Noriu atsakyti į klausimą įraše ir pranešti apie tai, kad mandagių vaikinų yra tikrai nemažai. Jie nesitaikys žvilgsniu, praleis pro duris, nepažįstantieji nesiryš sveikintis ar plačiai šypsotis. Tokių žmonių gali sutikti daugybę kasdien ir nė vieno nepastebėti. Tačiau jeigu pasitaikys bent vienas bukaprotis, tai jis būtinai atkreips į save dėmesį. Dėl to ir atrodo, kad jų tiek daug.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Artūrai. Žaviuosi Tavo mintimis. Rodos, visada randi tai, ką galėtum pasakyti. O dėl mandagių vaikinų..eh, tai tegul jie rodosi, o nesislepia už tų bukapročių, kaip juos vadini. Vyriškos giminės vardas kaip mat pagražėtų ir įspūdis būtų geresnis. Galbūt net dingtų pasakymas, kad visi vyrai kiaulės.

      Panaikinti
    2. Taip, dažnai mėgstu pasisakyti. Galbūt ir per dažnai. Bet dar sugrįžau čia, nes perskaitęs Tavo atsakymą manau, kad į šią situacija galima ir kitaip pažvelgti. Esmė tame, kad nereikia žiūrėti, kas yra negerai visumoje, ir ką reiktų keisti dideliu mastu, nes tai nelabai įmanoma įgyvendinti. Pats asmeniškai ir turbūt nemaža dalis kitų vaikinų visai nesame susirūpinę gerinti vadinamąjį vyriškos giminės vardą. Tegul visi vyrai kiaulės. Tegul ir klykia tie, kurie kiaulišką gyvenimą pasirinkę. O mes, vadinkimės kitokie, patylėkim, o savo vertę užsitarnausim kiekvienas asmeniškai, nesitikėdami, kad ją paveldėsim iš karto su giminės vardu.
      Be to, dėmesio reikalavimas eo ipso labiau įžūlus elgesys. Mandagus vaikinas greičiausiai niekada taip nesielgs gatvėje ar bet kurioje viešoje vietoje. Bet čia jau daug teksto. Tokiai diskusijai čia prasta vieta, manau.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …