Prijaukinta

- Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.

(iš "Mažojo princo" )


Po nevykusių bandymų mylėti supratau, kad tai daryti pernelyg skaudu. Na, taip, pradžia graži  - jautiesi lyg išgėręs RedBull, lyg turėtum sparnus, tačiau pabaigoje tie sparnai sugenda. Krenti žemyn, skauda, labai skauda, negali atsikelti ir kažkur dingsta žmogus, kuris turėtų ištiesti ranką ir pakelti nuo žemės, kad vėl galėtum skristi. Tačiau to žmogaus nėra, tenka gulėti ir jausti, kaip sparnai išsipurvina žemėse, tampa sunkūs, nešvarūs, neišplaunami net su Perwoll White Magic .. Pasidaro per sunku pakilti vėl. Bijai kilti vėl, nes jauti, kad gali kristi. Man ir pasidarė baisu. Tad pasakiau sau, kad geriau jau vaikščiosiu žeme. Prisiskraidžiau pakankamai. Tapau lyg toji lapė, kuriai nereikalingas nei vienas berniukas, panašus į šimtus tūkstančių kitų. Buvau neprijaukinta, nes išties labai bijojau tokia tapti. Paslėpiau sparnus, pamiršau juos ir nesileidau tapti kažkam reikalinga. Šypsojausi visiems, juokavau, dėkojau už komplimentus, žaidžiau žvilgsniais, tačiau nei vienas nebuvo man reikalingas. Bijojau net tos minties, kad kažkada teks sutikti tą, kuris nebus panašus į kitus. Bijojau sutikti žmogų, kuris bus beprotiškai svarbus man. Ir kartą netyčia atsirado tas, kuris ėmė ir mane prisijaukino. Dar vis nesupratau kaip, bet jam pavyko. Jis mokėjo mane priversti šypsotis kitaip. Nuoširdžiai. Šypsotis taip, kaip šypsausi tik jam. Jis kažkokiu būdu mano begarsį juoką pavertė garsiu. Jis sugebėjo būti šalia net tada, kai aš pati nemokėjau būti su savimi. Jis klausėsi manęs ir mokė  klausytis. Juokėsi ne iš manęs, bet kartu su manimi, nes aš nesugebėdavau nesijuokti kartu... Ir kai kartą draugė man pasakė: "Jis pamažu ateina į tavo širdį", supratau, kad rytais pabundu ne šiaip sau, o dėl jo. Kad kituose ieškau to, ką turi jis. Kad nemoku bendrauti su aplinkiniais, nes bendravimas su juo yra visai kitoks. Kad vakaro dangus ypatingai gražus, kai į jį žvelgiama dviese. Net jei ir iš skirtingų kampų. Ir tąkart supratau, kad nutiko tai, kas nutiko - jis mane prisijaukino. Nuvalė sparnus ir aš vėl galėjau skristi. Ir galiu lig šiol. Kur dingo baimė būti prijaukintai? Baimė artumui? Jo artumas man nebaisus. Nes jis net neklausęs, man nesakęs, tapo man reikalingu. Vieninteliu pasaulyje.

Leiskite sau tapti prijaukintais ir bandykite prisijaukinti kitus, nes tai verčia skraidyti. Tik pasiimkit parašiutus, jei tektų kristi. Dėl visa ko.
Ner.


Komentarai

  1. Bijojai skraidyti, tačiau vistiek neišvengei šito. Galbūt, žinai, kam lemta skraidyti, tas nešliaužios. Galbūt bet kam nereiktų stačia galva pulti mėginti skristi, kai nuo vadinkime lemties gali ir nepabėgti. Analogiškai, kam lemta būti pakartam, tas nenuskęs.
    Smagu, kad tau pavyko, kaip ten kitiems bebūtų :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Bijojau, bet, kaip sakai, matyt, buvo lemta skristi.. O jausmas, jei atvirai..nuostabus. :) Sužavėjai savo mintimis..ir man baisiai malonu, kad Tau smagu, jog man pavyko skristi vėl. :)

      Panaikinti
    2. ir dar..visgi, manau, skristi gali visi. Anksčiau ar vėliau, bet gali, jei tik nustotų sakyti, jog skrydis ne jiems. :)

      Panaikinti
    3. Aš paprasčiausiai mėgstu diskutuoti. Taigi, nors ir būtų teisinga, jei skristi galėtų visi, bet greičiausiai taip nėra. Esu tikras, yra ir bus beviltiškai nepaskrendančių. Daugelis gal ir tegu skrenda, bet argi galime drąsiai kaltinti sugedusių sparnų savininkus dėl to, kad jie per mažai stengiasi? Kaip rusų priežodyje, sotus alkanam čia ne draugas. Dažnai žmonės beviltiškai moko tuos, kuriuos reikia gydyti.

      Panaikinti
  2. Lengvas humoras, sumaišytas su jausmų jūra. Gaivu, bet ne per šalta. Lengva, bet ne per saldu. Jautru, bet ne per banalu. Tikra. Tu, Neringut, kaip visuomet išlaikai aukso viduriuką, todėl skaitant Tavas mintis, rodosi, skaitau Tavo sielą. Ačiū už šią dovaną.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ak, Akvile, du kartus į dieną stebini mane savo pagyromis! Nežinau, ar tikrai išlaikau aukso viduriuką, bet, jei taip sakai, leisiu sau tuo tikėti. Ir taip, mieloji, skaitant mano mintis, Tu tikrai gali perskaityti mano sielą, nes tik čia drįstu ją parodyti. Ačiū Tau, kad priėmei šią kuklią mano dovaną.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.