Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ir vėl naktis. O rytojus ar bus ?

Ir vėl naktis. Pažvelgiau pro langą į dangų. Žvaigždė man šyptelėjo, aš atsakiau tuo pačiu. Ir vėl naktis. Vieną dalį dienos praleidusi lovoje, klausydama lietaus kvietimo į pasimatymą, o kitą – jausdama jo mažyčius, lengvus, vėjo pustomus pirštus sau ant kūno ir, įsitaisiusi šlapioje žolėje, stebėdama vaivorykštę, sulaukiau dar vienos nakties. Ir vėl pas mane ji, naktis - tamsioji mano draugė. Mąstau drauge su ja, ar prie mūsų prisijungs rytojus. O kas, jei ne? O kas, jei teliko šiandiena? Jei rytojaus nebebus? Jei saulė nebenorės patekėti, nes ją apims beprotiškai didžiulis tinginys ir ji pagalvos: "ai, gal kitąkart", arba ji pakils, bet ne man ? Jau kurį laiką apie tai galvoju. Jau kurį laiką stengiuosi gyventi taip, lyg rytojaus nė nebūtų. Ir tai nėra tas madingas yolo, aš tik stengiuosi  nenueiti miegoti nepalinkėjusi saldžių sapnų žmogui, kurio dėka manieji sapnai patys saldžiausi, nes jis nuolatos šmirinėja juose. Sukaupus jėgas, prabylu apie tai, ką dažniausiai palieku tūnoti tyloje, - jausmus. Nors baisu. Pripažinsiu, kartais baisu. Bet juk reikia pasakyti, ką jaučiu, net jei ir abejoju, ar į mano jausmus bus atsakyta. Nes noriu, jog tai žinotų. Reikia paimti už šiltos rankos ir leisti sau pajusti tuos kvailučius drugelius pilve. Pašaukti vardu, nes tai galbūt paskutinis kartais, kai į šauksmą bus atsiliepta. Pasakyti komplimentą ir pamatyti šypseną. Ir taip pasijusti laiminga. Juk reikia. Man to reikia, jog netektų bijoti, kad rytojaus gali ir nebūti. Kad netektų gailėtis, jog pabijojau pasakyti, ką nešioju širdyje. Kad nespėjau. Nes aš puikiai (oi, kaip puikiai!) žinau, koks nemalonus jausmas yra nesuspėti ir leisti išeiti, nepasakius "ačiū, kad esi". 

Parašyk. Apkabink. Prisipažink. Padėkok. Šiandien. Ar girdžiu "neeeaa, suspėsiu" ? O kada suspėsi, jei rytojus pas tave netyčiom nepasibels ? 

Ner. 

Komentarai

  1. Neringut, tai, kas, atrodo, dažnai kaba man ant liežuvio galiuko, tačiau taip ir nebūna ištarta, atplaukė Tavo žodžiuose. Niekaip nesuprantu, kaip taip paprastai rašydama, Tu pasakai tokius svarbius, reikšmingus, dažnai-sudėtingus dalykus. Esi auksas.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Vos pamačiusi, kad atsirado komentaras po mano įrašu, - žinau, jog tai Tu. Ir žinau, jog parausiu ir susigėdusi nusišypsosiu. Pripratinai mane, Akvile. Pripratinai mane ne tik prie gražių žodžių, bet ir leidai patikėti, kad, visgi, mano rašliavos yra kažko vertos. Nepaliaujamai galėčiau už tai dėkoti! Aš auksas? Geriausiu atveju - aš tik šešėlis, krentantis nuo tokio auksinio žmogaus kaip Tu.

      Panaikinti
  2. Oi, kaip dažnai apie tai mąstau... :) Bet kartais, jei ir sugalvoju taip padaryti, vis tiek kažkaip drąsos stinga ar nejaukumas užklumpa... :/

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Patarimas: daryk tai iškart, vos pagalvojus, kol neapima nejaukumas ar baimė. Padaryk, o pagalvosi vėliau. Juk gerą darai. :)

      Panaikinti
  3. Žinai, jei turėčiau galimybę kažką pasakyti visam pasauliui, pasakyčiu būtent tai, ką tu čia parašei. :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ak, ne jau tikrai šie žodžiai verti būti išgirsti viso pasaulio ? Mane aplankė pats didžiausias garbės jausmas, kai sužinojau, jog taip manai. :)

      Panaikinti
  4. Anonimiškas6/8/14 00:54

    Bus,bus rytojus...

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …