Aš mokėjau skraidyti

Pakilau nuo lovos ir, rodos, po šimto metų, užvertusi knygas, pastūmusi popierius, po grindis išbarsčiusi žymeklius, išėjau ten, kur buvau surandama saulei tekant ir leidžiantis, - ant supynių. Rytais ten klausydavau paukščių, popietėmis dainavau b'Avarijos dainas, o vakarais.. Saulei leidžiantis ant mūrinės sienos vakaras nupiešdavo mergaitės, sėdinčios supynėse, svyruojantį šešėlį. Jis buvo tamsus, tačiau toks nepriklausomas ir laisvas, kad kas vakarą juo žavėjausi vis labiau. Bandžiau būti panaši į jį. Basomis kojomis atsispirdavau į žolę, įsisupdavau kaip tik galėjau stipriau ir užsimerkdavau. Aš skraidžiau!..

Nuėjusi prie supynių, radau beskraidančią ją.  
- Maniau, niekada daugiau tavęs čia nepamatysiu, - netikėtai pasakė ji, net neatmerkusi akių. 
Man akimirką pasidarė gėda. Tiesa, į vakaro dangų aš dabar tik pažvelgdavau pro langą, tačiau neleisdavau jam nupiešti mano šešėlio ir nebandžiau būti į jį panaši. Galbūt ne tik į jį, bet ir į save. 
- Dideli žmonės visuomet neturi laiko tam, ką labiausiai mėgsta, - suburbėjo. 
Norėjau prieštarauti, tačiau jos lūpomis kalbėjo tiesa ir ji tai suprato. 
- Cha! - nusijuokė vis dar užsimerkusi ir besisupdama. - Kada paskutinį kartą įlipai į balą? O kada išlipai iš jos šlapia, tačiau laiminga? Kada gaudei drugelį? Basa bėgai per rasotą žolę? Įlipai į medį? O kada žaidei tuku-tuku? Pritukinai už visus? O braškę žaliu šonu kada įsidėjai į burną, sakydama, jog ji pati raudoniausia? - žėrė kaip greitakalbę. - Matai. Dideli žmonės vis kartoja tą patį: reikia, būtina, nespėsiu, neturiu laiko, negaliu, bet pamiršta tai, ko nori.
- Lengva tau kalbėti.
- Cha! - vėl nusijuokė. - Nori pasakyti, kad man lengva, nes aš maža? Tada noriu būti maža visada.
Prisiminiau, kad norėjau ir aš. Tačiau vieną gimimo dieną man jau nebelinkėjo šilto vaikystės vėjo ir spalvingų drugelių. Sakė, kad turiu surasti savo žmogų, savo kelią. Kalbėjo apie sėkmę, tikrus draugus, gerus egzaminų rezultatus. O aš pūčiau žvakutes ir linkėjau sau to šilto vėjo ir drugelių. Bet jie negrįžo. 
- Tu pasikeitei, - rimtai tarė, kojomis sustabdžiusi supynes. - Tapai tokia, kokia sakei niekuomet nebūsi. 
- Neringa...
- Taip, aš Neringa, - atsakė, neleidusi man pabaigti. - Ir tu Neringa, tačiau tai užmiršai.
Jaučiau, ji žiūrėjo į manę savo rudomis akimis. Aš nedrįsau pakelti savųjų. Norėjau eiti, bet baiminausi, jog daugiau galiu nesugrįžti arba sugrįžti dar labiau nutolusi nuo savęs. O kuo tada būčiau?..
- Galbūt galime pasikeisti vietomis? - tariau.
Ji be žodžių pakilo nuo supynių. 
Atsisėdau. 
Užsimerkiau. 
Pasirengiau skrydžiui.

Prabudau.

Ner.


Komentarai

  1. Anonimiškas23/3/16 15:23

    palietė net pačias slapčiausias širdies kerteles, suvirpino iki ašarų ir ilgam įstrigo atmintyje..nuostabu, Neringa. tu nuostabi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Labai malonu...!!
      Linkiu tau nepamiršti to, kas vertė tave skraidyti.

      Panaikinti
  2. Nepaprastai ačiū Tau, kad rašai, Neringa! Tai nepakartojama!

    AtsakytiPanaikinti
  3. Skaitant kūnu nusirito šiurpulys... Jei tai būtų ištrauka iš knygos, nenurimčiau tol, kol negaučiau jos visos perskaityti. Nuostabu, tikrai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Prisipažinsiu, kad ir man kūnu bėgo šiurpuliukai, kai rašiau, kai skaičiau... Eh. Ačiū už įkvepiantį žodį. Prisimink, kad ir Tu turi sparnus, Goda...

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.