Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Aš mokėjau skraidyti

Pakilau nuo lovos ir, rodos, po šimto metų, užvertusi knygas, pastūmusi popierius, po grindis išbarsčiusi žymeklius, išėjau ten, kur buvau surandama saulei tekant ir leidžiantis, - ant supynių. Rytais ten klausydavau paukščių, popietėmis dainavau b'Avarijos dainas, o vakarais.. Saulei leidžiantis ant mūrinės sienos vakaras nupiešdavo mergaitės, sėdinčios supynėse, svyruojantį šešėlį. Jis buvo tamsus, tačiau toks nepriklausomas ir laisvas, kad kas vakarą juo žavėjausi vis labiau. Bandžiau būti panaši į jį. Basomis kojomis atsispirdavau į žolę, įsisupdavau kaip tik galėjau stipriau ir užsimerkdavau. Aš skraidžiau!..

Nuėjusi prie supynių, radau beskraidančią ją.  
- Maniau, niekada daugiau tavęs čia nepamatysiu, - netikėtai pasakė ji, net neatmerkusi akių. 
Man akimirką pasidarė gėda. Tiesa, į vakaro dangų aš dabar tik pažvelgdavau pro langą, tačiau neleisdavau jam nupiešti mano šešėlio ir nebandžiau būti į jį panaši. Galbūt ne tik į jį, bet ir į save. 
- Dideli žmonės visuomet neturi laiko tam, ką labiausiai mėgsta, - suburbėjo. 
Norėjau prieštarauti, tačiau jos lūpomis kalbėjo tiesa ir ji tai suprato. 
- Cha! - nusijuokė vis dar užsimerkusi ir besisupdama. - Kada paskutinį kartą įlipai į balą? O kada išlipai iš jos šlapia, tačiau laiminga? Kada gaudei drugelį? Basa bėgai per rasotą žolę? Įlipai į medį? O kada žaidei tuku-tuku? Pritukinai už visus? O braškę žaliu šonu kada įsidėjai į burną, sakydama, jog ji pati raudoniausia? - žėrė kaip greitakalbę. - Matai. Dideli žmonės vis kartoja tą patį: reikia, būtina, nespėsiu, neturiu laiko, negaliu, bet pamiršta tai, ko nori.
- Lengva tau kalbėti.
- Cha! - vėl nusijuokė. - Nori pasakyti, kad man lengva, nes aš maža? Tada noriu būti maža visada.
Prisiminiau, kad norėjau ir aš. Tačiau vieną gimimo dieną man jau nebelinkėjo šilto vaikystės vėjo ir spalvingų drugelių. Sakė, kad turiu surasti savo žmogų, savo kelią. Kalbėjo apie sėkmę, tikrus draugus, gerus egzaminų rezultatus. O aš pūčiau žvakutes ir linkėjau sau to šilto vėjo ir drugelių. Bet jie negrįžo. 
- Tu pasikeitei, - rimtai tarė, kojomis sustabdžiusi supynes. - Tapai tokia, kokia sakei niekuomet nebūsi. 
- Neringa...
- Taip, aš Neringa, - atsakė, neleidusi man pabaigti. - Ir tu Neringa, tačiau tai užmiršai.
Jaučiau, ji žiūrėjo į manę savo rudomis akimis. Aš nedrįsau pakelti savųjų. Norėjau eiti, bet baiminausi, jog daugiau galiu nesugrįžti arba sugrįžti dar labiau nutolusi nuo savęs. O kuo tada būčiau?..
- Galbūt galime pasikeisti vietomis? - tariau.
Ji be žodžių pakilo nuo supynių. 
Atsisėdau. 
Užsimerkiau. 
Pasirengiau skrydžiui.

Prabudau.

Ner.


Komentarai

  1. Anonimiškas23/3/16 15:23

    palietė net pačias slapčiausias širdies kerteles, suvirpino iki ašarų ir ilgam įstrigo atmintyje..nuostabu, Neringa. tu nuostabi.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū! Labai malonu...!!
      Linkiu tau nepamiršti to, kas vertė tave skraidyti.

      Panaikinti
  2. Nepaprastai ačiū Tau, kad rašai, Neringa! Tai nepakartojama!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkoju, kad skaitai. Skraidyk, Laima...

      Panaikinti
  3. Skaitant kūnu nusirito šiurpulys... Jei tai būtų ištrauka iš knygos, nenurimčiau tol, kol negaučiau jos visos perskaityti. Nuostabu, tikrai.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Prisipažinsiu, kad ir man kūnu bėgo šiurpuliukai, kai rašiau, kai skaičiau... Eh. Ačiū už įkvepiantį žodį. Prisimink, kad ir Tu turi sparnus, Goda...

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …