Ir kiek kartų man realybė vaidensis sapnu?

Ir kiek kartų mes skelbėme pabaigą, nors nei vienas jos nenorėjome, nors žinojome, kad toji pabaiga nė velnio mudviem nereikalinga. Bet garsiai rėkėm, kad viskas, čia pabaiga. Atsisveikindavome, susirinkdavome pasakytus žodžius, tarsi jie per akimirką  būtų nustoję galioti, nors ir sakėme, kad tų žodžių teisingumas amžinas. Ir išeidavome, aš sau, tu sau, tarsi nieko nebūtų buvę. Neatsigręždavome, tarsi širdis nešauktų, kad nori grįžti atgal. 

Ir kiek kartų ta pabaiga tapo pradžia naujam suvokimui, kiek daug gali reikšti žmogus, kuris seniau nieko nereiškė ir, rodės, nieko niekada negalėtų reikšti. Tik nutolę imdavome suprasti, kaip stipriai gyvenimai susijungę į vieną bendrą, mūsų gyvenimą, o atskiri - išnykę be pėdsakų. Tik paskelbus pabaigą suvokdavome, kad kitų pradžių nereikia, užtenka mūsų pradžios, nesibaigiančios. Ir velnias, tik tada, kai pyktis atslūgdavo, garuojant principams, leisdavome kalbėti širdžiai, kurią jau skaudėjo. Nes tik tada pajusdavome, kaip skauda būti vienam. 

Nes gi niekam kitam negalime pasirodyti tokie nuogi, kaip vienas kitam. Nuogi sielomis. Nuogi lūpų kuždesiais. Nuogi emocijomis. Ir taip gėdingai valgyti arbūzą. Ir dainuoti galime tik kartu, vienas kitam. Nes gi planų ir svajonių vėjas išsklaidyti, nepalikti jų pėdsakų negali, nes nepakeltų visų. Nes gi džiaugsmas egzistuoja tik tada, kai esame mes. 

Nors kartais tai pamirštame.

Ir kiek kartų aš realybę maišysiu su sapnu? Kiek kartų man atrodys, kad sapnuoju, nors būsiu čia, žemėje, šalia tavęs?

Tiek daug, kiek jausiu kvėpavimą į kaklą.

Ner.