Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Ir kiek kartų man realybė vaidensis sapnu?

Ir kiek kartų mes skelbėme pabaigą, nors nei vienas jos nenorėjome, nors žinojome, kad toji pabaiga nė velnio mudviem nereikalinga. Bet garsiai rėkėm, kad viskas, čia pabaiga. Atsisveikindavome, susirinkdavome pasakytus žodžius, tarsi jie per akimirką  būtų nustoję galioti, nors ir sakėme, kad tų žodžių teisingumas amžinas. Ir išeidavome, aš sau, tu sau, tarsi nieko nebūtų buvę. Neatsigręždavome, tarsi širdis nešauktų, kad nori grįžti atgal. 

Ir kiek kartų ta pabaiga tapo pradžia naujam suvokimui, kiek daug gali reikšti žmogus, kuris seniau nieko nereiškė ir, rodės, nieko niekada negalėtų reikšti. Tik nutolę imdavome suprasti, kaip stipriai gyvenimai susijungę į vieną bendrą, mūsų gyvenimą, o atskiri - išnykę be pėdsakų. Tik paskelbus pabaigą suvokdavome, kad kitų pradžių nereikia, užtenka mūsų pradžios, nesibaigiančios. Ir velnias, tik tada, kai pyktis atslūgdavo, garuojant principams, leisdavome kalbėti širdžiai, kurią jau skaudėjo. Nes tik tada pajusdavome, kaip skauda būti vienam. 

Nes gi niekam kitam negalime pasirodyti tokie nuogi, kaip vienas kitam. Nuogi sielomis. Nuogi lūpų kuždesiais. Nuogi emocijomis. Ir taip gėdingai valgyti arbūzą. Ir dainuoti galime tik kartu, vienas kitam. Nes gi planų ir svajonių vėjas išsklaidyti, nepalikti jų pėdsakų negali, nes nepakeltų visų. Nes gi džiaugsmas egzistuoja tik tada, kai esame mes. 

Nors kartais tai pamirštame.





Ir kiek kartų aš realybę maišysiu su sapnu? Kiek kartų man atrodys, kad sapnuoju, nors būsiu čia, žemėje, šalia tavęs?
Tiek daug, kiek jausiu kvėpavimą į kaklą.









Ner. 

Komentarai

  1. Toks keistas jausmas apėmė.. Atrodo tiek įvairių minčių galvoje, bet lieku be žado ir negaliu rasti tinkamų žodžių. Tiesiog nuostabu yra tai ką rašai ir KAIP rašai. Viskas nuo pradžios iki galo išpuoselėta, išbaigta.
    Man gražu :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man labai malonu sulaukti Tavo gražių žodžių..Ačiū be galo!

      Panaikinti
  2. Labai labai gražu! Puikiai perteiki viską per tekstą. Ačiū, kad rašai. :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Ačiū Tau, kad ne tik skaitai, bet ir palieki šiltą žodį.. :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …