Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Moteris

Moteris tarsi paslaptis, kuri nesensta, eina kartu su šešėliu metai iš metų. Toji paslaptis slypi už akių, paraudusių nuo nuovargio, žvilgsnio, kuriame matyti švelnumas, už kasdieninio, neblėstančio žavesio, už lengvo it plevėsuojančio vėjyje juoko. Jos kamputis matomas už susivėlusių, tačiau vis vien patraukliai atrodančių plaukų. Ilgų ar trumpų, vos iki pečių, visai nesvarbu. Paslaptis šypso už moteriškų apvalumų, kurių padidėjimas lieka nematomu. Ji visur. Paslaptis lydi kiekvieną moters žingsnį, tarsi pati moteris būtų paslaptis. 

Moteris tarsi lapė. Subtilus gudrumas - jos talentas, įaugęs kraujyje. Tik moteris moka laikyti vyrą po padu, neleisdama jam to suprasti. Tačiau leisdama manyti, jog jis yra šeimos galva. Ji gudri. Švelniai spaudžia jį savo lengva pėda, švelniai kreipia jį teisingu keliu, gudriai, nenurodinėdama. Nes žino, jog kitaip vyras to nedarys. Jis patiria sėkmę, o ji stovi šalia, didžiuojasi juo, šypsosi, žino, jog jos lengvas pėdos spustelėjimas neleido vyrui nuklysti. Juk sakoma, kad už kiekvieno sėkmingo vyro nugaros stovi moteris. Stovi lapė. 

Moteris tarsi ateitis. Joje telpa trys su puse kilogramo ateities. Moteris deda į ją geras manieras, sėja žmogiškumą, puoselėja tikras vertybes ir paleidžia į pasaulį. Su skausmu širdyje ji paleidžia ateitį, žinodama, jog ten sudėjo visą save. Kantrybę, švelnumą, ašaras, bemieges naktis, skausmus ir laimę. 

Moteris tarsi maistas. Vyrams. Moteris ne pica, kurią greitai suvalgo, greitai pamiršta, greitai pakeičia. Ne. Moteris - delikatesas. Tai lyg lietuviškos braškės žiemą. Lyg ilgai brandintas vynas. Reikia daug laiko, kol paruoši valgymui. Ne kiekvienas geba sulaukti paruošto patiekalo. Ir gerai. Moteris skirta vienam, skirta mėgautis, branginant kiekvieną kąsnį. Moters skonis ypatingas, jis nepalyginamas su niekuo, jis toks, kad kito net nereikia. 

Moteris tarsi stebuklas. Joje telpa paslaptis ir ateitis. Jos šešėlyje matoma lapė, o retas skonis verčia mėgautis kąsniu. Aš sakau, moteris - stebuklas. Tai jėga ir švelnumas, tai savarankiškumas ir trapumas, tai orumas ir jautrumas, tai gležni pečiai ir sunki našta. Viskas viename, visa tai telpa moteryje. Ir, nepaisant visko, moteris visada graži. 


Ner.

Komentarai

  1. Anonimiškas1/7/15 13:46

    Dievuliau, tu nereali, tu nuostabi! Sakyk, mieloji, ar pati kuri šiuos nuostabius tekstus? Na, neseniai perskaičiau „77 dalykai“ vienas iš jų - surasti savo talentą. Mergyt, tu jį turi! Tu taip fantastiškai rašai, kad net trūksta žodžių, trūksta komplimentų Tau nusakyti. Tu nuostabi. Tau nereikia jokių žodžių... Tu tokia esi... nes tu MOTERIS. Šaunuolė :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Anonimiškasis žmoguti, pradžiuginęs mane iki pirštų galiukų, ačiū tau už šį įstabų, netikėtą komplimentą, patalpintą komentare. Vau. Ačiū ačiū ačiū!

      p.s. taip, visa tai, kas yra čia, rašau pati ir niekas kitas..:)

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …