Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tokius vadina bepročiais

Tai visai nesvarbu. Lytis, išvaizda, socialinė padėtis, religija. Tai Žmogus, kurį šiandieną pavadinsiu paprastai - Jis. 

Jis gyvena čia, su visais. Tik nemato tų, kurių nenori matyti. Nebendrauja su tais, su kuriais nenori bendrauti. Jis nesupranta, kodėl reikia įsileisti į savo pasaulį tuos, kurie jame nori būti tik dėl naudos, kurie nori tik pridirbti, sužlugdyti, nusitempti į apačią. Jis turi savo pasaulį, kuriame yra tik Jis ir tie vienetai, kurių buvimo reikia ir kuriems nuoširdžiai reikia, kad būtų Jis. Žinot, šis Žmogus niekada neina į kairę, jei į ją eina visi. Jis eina tiesiai arba pasilieka stovėti, jei nenori niekur eiti. Nes Jis daro tai, ką nori daryti, tai, kas Jį džiugina.  Žmogus neima į galvą to, kas nesutelpa į Jo pasaulį. Ne, Jis nėra abejingas. Jis nesikiša į kitų pasaulius, nes turi savąjį. Ir Jis šypsosi dangui, debesimis, primerkęs akis, nusišypso ir saulei. Žmogus vertina tai, kas tikra. Ir Jo nesužavėsi blizgančia plastmase arba ironišku juoku. Žmogus gali padėti už ačiū, nes Jam gera daryti gerą. Jis moka padėkoti, atsiprašyti, nes tai padarius, gyvenimas tampa gražesniu. Ir šio žmogaus gyvenimas yra nuostabus, nes Jis nori jį tokį matyti.  Jis puošia jį savo elgesiu, žodžiais ir nelaukia, kol tai padarys kiti. Jis neburba dėl to, kad gyvenimas blogas, nes pirmiausia pastebi grožį, gėrį, džiaugsmą, kalba apie tai, kas yra gerai, ir optimizmu veja blogį. Žmogus tamsoje randa šviesą. Jis nešiojasi savyje paslaptį, nėra kaip atversta knyga, kurią kiekvienas gali imti ir skaityti. Daug kam įdomu, tačiau dažnas negali sužinoti Jo paslapties.

Todėl šis žmogus vadinamas beporčiu. Tik tarp žmonių, ne tarp baltų sienų. 

Ner.

Komentarai

  1. Anonimiškas3/3/15 20:32

    wow. trūksta žodžių. šitas įrašas nerealus. nieko netrūksta ir tikrai yra vienas iš geriausių. jis toks, kad net norisi įsirėmint jį, paikabint ant sienos ir skaityt kiekvieną dieną!♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū ačiū ačiū! Man garbė, kad taip galvoji!

      Panaikinti
  2. Skaitau skaitau ir atsiskaityti negaliu. Taip gražu, kad net pavydas suėmė, jog aš taip nemoku (tiek šitaip rašyti, tiek gyventi pagal šį aprašymą)
    Ir ech, gaila, bet daugelis atsisako būti "bepročiu" ir pasirenką kelią su banda.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O aš manau, jog moki - tiek rašyti, tiek būti tokia, nes gebi pagirti, pasidžiaugti, pasakyti gražų žodį - tai kelias į tapimą tokiu Žmogumi. Ir taip, gaila, jog dauguma pasirenka būti bandos dalimi, bet kita vertus - tada Tie kiti nebūtų vadinami bepročiais ir tapti bepročiu būtų ne taip jau ir ypatinga.
      Ačiū Tau už mintis, už gražų žodį.

      Panaikinti
  3. Patiko man. Galbūt toks ir mėginu būti. Žinoma, tai yra taip nerealu, jog sunkiai egzistuoja kaip tikslas. Galiausiai vieną kitą moralinę vertybę vistiek gaunasi iškeisti į truputį žmogiško džiugesio. Ir neaišku, toliau…

    AtsakytiPanaikinti
  4. Wow,kažkas nerealaus.Tik nenustok kurti! Sėkmės ir toliau taip rašyti,ir su džiaugsmu lauksiu Tavo naujųjų įrašų,šaunuolė :>

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš Tau taip stipriai noriu padėkoti už sukeltą šypseną ir tą pasimėgavimo savo darbo rezultatu jausmą! Ačiū ačiū!

      Panaikinti
  5. Ilgai galvojau, kaip tave pagirti ir tavą kūrinį, bet jūsų kombinacija ir taip tobula. Sėkmės.

    AtsakytiPanaikinti
  6. Deividai, vien Tavo vardas man kelia geras emocijas. O Tavasis komplimentas tapo įrašytas į gražiausiųjų komplimentų sąrašą, sudarinėjamą visus aštuoniolika metų. Ačiū be galo!

    AtsakytiPanaikinti
  7. Šį įrašą turėtume nešiotis artimiausioje ir pasiekiamiausioje kišenėje, kad vis primint sau,jog šiandienos pasaulis yra pilnas gėrio, kad ir kaip kartais ironiškai tai nuskambėtų.

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …