Manų košė

sekmadienis, kovo 01, 2015

Aš mėgstu manų košę, kurią vaikystėje laikiau savo nuosavybe, tad aiškinau, jog tai mano košė. Bet mėgau ją ir tada. Žinoma, virtą mamos, nes jei ją verdu aš..am.. Man visada atrodo, kad pieno per mažai, tad įpilu per daug. Tuomet cukraus atrodo per mažai - įberiu per daug. Na, o kas gali kompensuoti pieno ir cukraus perteklių? Aišku, kad manų kruopos. Jų prisipilu į tradiciškai tam naudojamą stiklinę, kurioje manų kruopų kiekis yra toks, koks turi būti. Suberiu. Ir po pus penktos sekundės įberiu dar ir dar.. Nes man atrodo, kad per mažai, o gaunasi per daug, per kieta, per saldi, pernelyg neskani..

Kita vertus gal ir gerai. Aš taip verdu tik manų košę. Kitos taip dažosi rytais, prieš eidamos į mokyklą.. Ir kas ta košė, palyginus su tuo, kad dauguma taip elgiasi su gyvenimais. Tik vietoje pieno naudoja melą, vietoje cukraus - apkalbas, o manų kruopas keičia pasipūtimu ir savęs iškėlimu aukščiau bambos, kol galiausiai visko padaugina ir tampa kieti, pasikėlę, bejausmiai padarai, matantys tik save.

Uh, tada taip ir norisi pasakyti, jog gyvenimas - ne košė. Šuo nesuės. Veido taip pat. 

Tačiau visada bet kokią košę gelbėjo šypsena, nupiešta su uogiene.
Taip pat gelbėjami ir gyvenimai - šypsenomis. Nuoširdžiomis, žinoma.


Ner.


Tau gali patikti

2 komentarai (-ų)

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Linkėjimus jau gavo: