Nes tu - dovana.

Aš nesuprantu. Negaliu suvokti, kaip seniau gyvenau be tavęs. Viena, kažkam, dėl kažko. Kas man tada atstojo gyvenimą, jei nebuvo tavęs? Ne. Aš negyvenau. Tik su tavimi išmokau gyventi ir jausti, kad gyvenu. Išmokau juoktis rytais. Žiūrėdama į aptinusį padarėlį veidrodyje, išmokau nusišypsoti ir net išdrįsti pamanyti, jog atrodau gražiai. Taip gražiai, jog būčiau verta tavęs. Kvaila? Žinau, bet tokia jau aš - kvailutė. Pakvaišau iš laimės, turėdama tave. Tave - tobulai žavų savo netobulumu. Ir tavo lūpas prie savųjų. Aš nesuprantu, kaip seniau ištvėriau be lūpų. Be tavo lūpų, apie kurias net sapne rašau eilėraščius. Kurioms prisilietus prie manųjų beprotystė kutena mano padus. Tai lyg narkotikas: pirmą kartą paragavus, norisi dar ir dar. O tavo šypsena? Kaip aš sugebėjau manyti, jog yra grožis, nuoširdumas, jog yra kažkas, kas gali prilygti trims pavasariams savo galia ir mane nudžiuginti, jei nebuvau mačius tavo šypsenos, kuri pakerta kojas? Aš nesuprantu. Kaip ištverdavau be tavęs savo praeityje, jei dabartyje galinčių tave pakeisti tiesiog nėra. Juk tu priežastis keltis, eiti, susišukuoti, šypsotis, pasitikėti savimi, veikti, juoktis, bandyti, klysti, nepasiduoti. Juk tik egzistuojant mums aš pažinau, ką reiškia, kai manimi tiki, palaiko. O kalbant ne tik klauso, bet ir girdi. Aš pažinau, ką reiškia jausti, jog esi ne viena, ir būti ne viena. Aš nesuprantu, kaip sugebėjau išgyventi be tavęs, be meilės gyvenimui, be meilės sau, be pasitikėjimo - visko, ką dovanojai tu vien savo buvimu šalia. Bet jei reikėtų, aš vėl klupčiau, aš vėl kelčiausi, aš vėl kentėčiau skausmą širdyje, aš vėl susidraugaučiau su vienatve ir vėl imčiau jos nekęsti, nekęsti jos, savęs, nes verta vėl išgyventi tai, ką jau išgyvenau be tavęs, jei likimas man vėl dovanotų tave. Nes praeitį šviesmečiais lenkia dabartis, kurioje esu aš, esi tu, esam mes. Nes tu - dovana.

Ir tokią dovaną, kuri puoštų mūsų dienas, vakarus, naktis, linkiu turėti kiekvienam. Nesvarbu, ką kalba žmonės, ką kalba jūsų patirtis su netinkamais žmonėmis, ką kalba statistikos. Svarbiausia tai - ką kalba širdys. Kol širdis bus nerami, gyvenime vis truks. Žmogaus - dovanos.

Ir nesakykit, jog geriau būti vienam, mat darai - ką nori, eini - kur nori.
Arba dar neparagavot tikrosios vienatvės, arba dar neragavot tikrų jausmų.

Ner.