Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Nes tu - dovana.

Aš nesuprantu. Negaliu suvokti, kaip seniau gyvenau be tavęs. Viena, kažkam, dėl kažko. Kas man tada atstojo gyvenimą, jei nebuvo tavęs? Ne. Aš negyvenau. Tik su tavimi išmokau gyventi ir jausti, kad gyvenu. Išmokau juoktis rytais. Žiūrėdama į aptinusį padarėlį veidrodyje, išmokau nusišypsoti ir net išdrįsti pamanyti, jog atrodau gražiai. Taip gražiai, jog būčiau verta tavęs. Kvaila? Žinau, bet tokia jau aš - kvailutė. Pakvaišau iš laimės, turėdama tave. Tave - tobulai žavų savo netobulumu. Ir tavo lūpas prie savųjų. Aš nesuprantu, kaip seniau ištvėriau be lūpų. Be tavo lūpų, apie kurias net sapne rašau eilėraščius. Kurioms prisilietus prie manųjų beprotystė kutena mano padus. Tai lyg narkotikas: pirmą kartą paragavus, norisi dar ir dar. O tavo šypsena? Kaip aš sugebėjau manyti, jog yra grožis, nuoširdumas, jog yra kažkas, kas gali prilygti trims pavasariams savo galia ir mane nudžiuginti, jei nebuvau mačius tavo šypsenos, kuri pakerta kojas? Aš nesuprantu. Kaip ištverdavau be tavęs savo praeityje, jei dabartyje galinčių tave pakeisti tiesiog nėra. Juk tu priežastis keltis, eiti, susišukuoti, šypsotis, pasitikėti savimi, veikti, juoktis, bandyti, klysti, nepasiduoti. Juk tik egzistuojant mums aš pažinau, ką reiškia, kai manimi tiki, palaiko. O kalbant ne tik klauso, bet ir girdi. Aš pažinau, ką reiškia jausti, jog esi ne viena, ir būti ne viena. Aš nesuprantu, kaip sugebėjau išgyventi be tavęs, be meilės gyvenimui, be meilės sau, be pasitikėjimo - visko, ką dovanojai tu vien savo buvimu šalia. Bet jei reikėtų, aš vėl klupčiau, aš vėl kelčiausi, aš vėl kentėčiau skausmą širdyje, aš vėl susidraugaučiau su vienatve ir vėl imčiau jos nekęsti, nekęsti jos, savęs, nes verta vėl išgyventi tai, ką jau išgyvenau be tavęs, jei likimas man vėl dovanotų tave. Nes praeitį šviesmečiais lenkia dabartis, kurioje esu aš, esi tu, esam mes. Nes tu - dovana.

Ir tokią dovaną, kuri puoštų mūsų dienas, vakarus, naktis, linkiu turėti kiekvienam. Nesvarbu, ką kalba žmonės, ką kalba jūsų patirtis su netinkamais žmonėmis, ką kalba statistikos. Svarbiausia tai - ką kalba širdys. Kol širdis bus nerami, gyvenime vis truks. Žmogaus - dovanos.

Ir nesakykit, jog geriau būti vienam, mat darai - ką nori, eini - kur nori.
Arba dar neparagavot tikrosios vienatvės, arba dar neragavot tikrų jausmų.

Ner.



Komentarai

  1. Nežinau, ar tikra tai, ką pasakojai, bet taip negali dažnai būti. O kai ir nutinka, paprastai neužsitęsia. Tikri jausmai ir tikra vienatvė yra kaip kraštutinumai pasiskirstyme. Vidutinis žmogelis bus kažkur per vidurį. Statistika svarbi ar nesvarbi - ji tik aprašo situaciją.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Sveikas, Artūrai. Tai, ką rašiau, yra taip tikra, kokia tikra esu aš. Ir jei teigi, jog tai retas atvejis - man pasisekė, mums pasisekė. Nežinau, ar tai užsitęs ilgai ar ne, noriu tikėti, kad taip, bet ko tik nebūna gyvenime..Galiu pasakyti tik tai: kad ir kas benutiktų, tas laikas kartu, ne vienatvėje, nuostabiausias laikas mano gyvenime. Ir jei sekčiau pasaką, kad ir po trisdešimties metų, ji būtų apie mus.

      Panaikinti
    2. Juk ne mano reikalas: ar tai tikra, ar jums pasisekė, ar užsitęs. Tik kai kreipiesi į visus, kurie statistiškai ne tokie, tačiau Tavo tekstu pagrįstai tikisi ištrūkti iš savo statistinės kasdienybės, drąsiai neigia tai, ką kalba žmonės ar jų patirtis, imu manyti, kad taip turi nebūti.
      Šiaip, juk nesu prieš Tave nusiteikęs. Ar prieš Tavo pasakojimą. Juk nenoriu būti kaip šuo, kuris loja ant pakabintų lašinių, nes pasiekti nepajėgia…

      Panaikinti
  2. Kaip pažįstama...:)
    Ir tai tikrai nesibaigs. Niekada. Bent ne ta prasme, kuria gali baigtis. Visa tai išliks Tavyje... Tavo širdelėje. Žinau tai :) Vien dėl to gyvenimas jau yra nuostabus.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, mieloji! Tu visiškai teisi - tai nuolat liks manyje, kaip ir kiekvieno, kuris yra mylėjęs, širdyje. :)

      Panaikinti
  3. Anonimiškas24/3/16 19:42

    Vaaaaau! Taip nerealu! Šilta, jauku, artima... Nuostabi esi, Neringa! Įsimylėjau šį tavo įrašą. ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū už gražų žodį ir meilę įrašui!

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …