Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Vardan Tos

Sausio 13-oji - diena, kai kūnu bėga šiurpuliukai nuo visiems žinomų, patriotiška liepsna degančių dainų, bendrumo, žvakių šviesos ir nuoširdžių šalia esančių žmonių žvilgsnių. Ir šiandieną stovėdama būryje mokinių, aš jaučiausi taip, lyg būčiau ten, kur ir turėčiau būti. Mano lūpos dainavo, o siela jai pritarė. Stovėjau suėmusi kone pirmą kartą matomo berniuko ranką ir nei man, nei jam netrukdė, jog nežinome vienas kito vardo, jog mūsų amžius skiriasi gal net viena dešimtimi. Mes stovėjome dėl vieno tikslo - paminėti, prisiminti tai, kas buvo, tai, ko nei vienas nenorėtų patirti vėl. 

Šiuo laikotarpiu, kai pavojus šaliai kvėpuoja iš rytų pusės, aš žinau, jog, jei jis kvėpuotų visai čia pat, už nugaros, atsisukčiau į jį ir iškvėpčiau gūsį meilės savo šaliai, mūsų Lietuvai, kurios gerovė nėra vien tik jos reikalas. Tai - mūsų rūpestis, kuris turėtų būti aktualus bent jau daugumai gyventojų. Nesvarbu, kad gyvenimas kartais ne rožėmis klotas, visur jis toks. Reiktų suprasti, jog ne valstybė bloga, o žmonės, mes, esame nepakankamai geri ar mūsų požiūris tamsesnis už naktį. Būtent tai yra trukdis, jog čia būtų pavydėtinai gera. Bet noriu turėti viltį, jog dar yra tų, kuriems suvirpa širdis, išgirdus Lietuvos himną, kuriems nėra nusispjauti ant vietos, kurioje jie tapo tuo, kas esa, kurie stovėtų lyjant ir šąlant kartu, kur nors, ten, kur pavojus žadėtų pradėti spardytis. Taip, lengviausias kelias pabėgti ir negrįžti, ignoruoti viską, kas dėtųsi, tačiau mūsų seneliai, tėvai parodė, jog lietuviai nesirenka lengviausio kelio. O juk kiekvienas mokosi iš artimiausių žmonių, seka jų pavyzdžiu. Manau, jog to išmokti yra svarbiausia - meilės savo šaliai. Žodžiai lieka žodžiais, bet aš stovėčiau, nes aš tikrai myliu Lietuvą.

Ar mylit ją jūs? 
Ner.

Komentarai

  1. Anonimiškas13/1/15 21:53

    Tu kaip visada žydinti gėlė, pilna meilės ir spinduliuojanti laimę aplink save ir už jos. Tu gėlė, kurią būtų gaila nuskinti.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ak, kokie nuostabūs žodžiai, komplimentai! Dėkoju ir jaučiuosi susigėdusi.

      Panaikinti
  2. Nuostabus, įkvepiantis įrašas. Tikiuosi mūsų kartai neteks juo vadovautis...

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkoju!
      Niekas nenori, jog panašūs įvykiai pasikartotų, tikiuosi, jog ir nepasikartos, bet jeigu..belieka tikėtis,kad jiems pasikartojus atsirastų vienybė tarp mūsų.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …