Lygiuokimės į katinus!

Nepastebimai prasiveria kambario durys ir ant lovos užšoka rainas katinas, kuris žavi mane savo asmenybe. Taip, katinas yra asmenybė. Jau kuris laikas mąstau, jog jie, katinai, yra labai panašūs į mus, žmones. Tik kietesni. 

Jam reikia dėmesio, šilumos, prisilietimo, tad žinau, jog dabar jis padarys viską, net ir ant galvos užsiropš, kad tik mano pirštai prabėgtų pro šviesų jo kaklą. Tada jis šypsosi. Iš pasitenkinimo prisimerkia ir, susilydęs nuo tokio dėmesio, išsitiesia mano pataluose. Ir jam visai nesvarbu, ką aš veikiu. Ar darau namų darbus, ar kalbu telefonu, ar rašau įrašą čia, ar valgau. Jis ateina ir įsitaiso taip, kaip tik jam patogiau, nepaisydamas mano interesų. Jis sumerkia akis ir bando miegoti, tačiau jį prižadina mano pirštai, bėgiojantys klaviatūra. Katinas pradeda juos gaudyti. Kai aš supykusi jį išvarau, numesdama nuo lovos, jis net neatsisukdamas, lėtai ir išdidžiai išeina iš mano kambario taip, lyg aš jam nieko nereikščiau, lyg pas mane būtų užsukęs, nes netyčia ėjo pro šalį ir tiek. Išdidžiai siūbuodamas uodega, jis dingsta už durų. 

Net nežinau, kodėl seniau nemėgau katinų. Dabar galiu pasakyti, jog žaviuosi jais taip, kad net sugebėčiau rasti to, ko galėčiau iš jų pasimokyti. Pavyzdžiui - meilės sau. Jie tokie savimylos, jog niekada negalėtų pagalvoti, jog nėra faini, o juk gyventi taip, tarsi būtum pasaulio bamba, yra daug lengviau. Jie nuolat pasitiki savimi. Jie niekam neįsipareigoja. Jie - katinai, vaikšto vieni. Kur nori ir kada nori. Nesižemina, o pakelia uodegą ir išdidžiai išeina. Jie visais būdais bandys pasiekti to, ko nori, ir nepasiduos. Tačiau nelįs į sėdimąją. Katinai daro tik tai, ką nori daryti, kas jiems yra malonu, todėl jie visada atrodo laimingi. Jie neprieinami, išdidūs, savarankiški ir nepasiekiami. Visai kaip moterys, tik nevaidina, o išties tokie yra. 

Eh, kartais mums, žmonėms, taip trūksta to katiniško charakterio, kuris neleistų būti trypiamu kiekvienos pilkos pelės, ane?

Ner.