Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Lygiuokimės į katinus!

Nepastebimai prasiveria kambario durys ir ant lovos užšoka rainas katinas, kuris žavi mane savo asmenybe. Taip, katinas yra asmenybė. Jau kuris laikas mąstau, jog jie, katinai, yra labai panašūs į mus, žmones. Tik kietesni. 

Jam reikia dėmesio, šilumos, prisilietimo, tad žinau, jog dabar jis padarys viską, net ir ant galvos užsiropš, kad tik mano pirštai prabėgtų pro šviesų jo kaklą. Tada jis šypsosi. Iš pasitenkinimo prisimerkia ir, susilydęs nuo tokio dėmesio, išsitiesia mano pataluose. Ir jam visai nesvarbu, ką aš veikiu. Ar darau namų darbus, ar kalbu telefonu, ar rašau įrašą čia, ar valgau. Jis ateina ir įsitaiso taip, kaip tik jam patogiau, nepaisydamas mano interesų. Jis sumerkia akis ir bando miegoti, tačiau jį prižadina mano pirštai, bėgiojantys klaviatūra. Katinas pradeda juos gaudyti. Kai aš supykusi jį išvarau, numesdama nuo lovos, jis net neatsisukdamas, lėtai ir išdidžiai išeina iš mano kambario taip, lyg aš jam nieko nereikščiau, lyg pas mane būtų užsukęs, nes netyčia ėjo pro šalį ir tiek. Išdidžiai siūbuodamas uodega, jis dingsta už durų. 

Net nežinau, kodėl seniau nemėgau katinų. Dabar galiu pasakyti, jog žaviuosi jais taip, kad net sugebėčiau rasti to, ko galėčiau iš jų pasimokyti. Pavyzdžiui - meilės sau. Jie tokie savimylos, jog niekada negalėtų pagalvoti, jog nėra faini, o juk gyventi taip, tarsi būtum pasaulio bamba, yra daug lengviau. Jie nuolat pasitiki savimi. Jie niekam neįsipareigoja. Jie - katinai, vaikšto vieni. Kur nori ir kada nori. Nesižemina, o pakelia uodegą ir išdidžiai išeina. Jie visais būdais bandys pasiekti to, ko nori, ir nepasiduos. Tačiau nelįs į sėdimąją. Katinai daro tik tai, ką nori daryti, kas jiems yra malonu, todėl jie visada atrodo laimingi. Jie neprieinami, išdidūs, savarankiški ir nepasiekiami. Visai kaip moterys, tik nevaidina, o išties tokie yra. 


Eh, kartais mums, žmonėms, taip trūksta to katiniško charakterio, kuris neleistų būti trypiamu kiekvienos pilkos pelės, ane?
Ner.

Komentarai

  1. Atsakymai
    1. Ak, kaip malonu sulaukti tokių žodžių iš Tavęs! Dėkui. Šyyyypt.

      Panaikinti
  2. Nemėgstu katinų ir niekada nelaikyčiau jo vietoje šuns (nebent kartu su šuniu), tačiau šis tavo įrašas labai patiko ir sužavėjo, o kas kiek nemalonu - yra visiškai teisingas :))

    AtsakytiPanaikinti
  3. Oooch, kaip aš myliu katinus!! :)
    Labai patinka man šitas įrašas. Super!

    Iš tiesų užsukau pas tave visai netikėtai ir nesiruošiau čia ilgai užsibūti, bet pirma mano dėmesį patraukė malonus dizainas (paprastas, bet skoningas), o tada dar perskaičiau antraštę, kuri visiškai tiko ir patiko, bei patį įrašą, tad galiausiai mane visiškai papirkai ir privertei pasilikti čia kiek ilgėliau - prisijungių prie skaitytojų gretų!

    Kviečiu ir pas save: http://mintyselaukuose.blogspot.com/ :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aw, kad Tu žinotum, kaip man malonu skaityti tokius žodžius :3 Dėkoju !
      p.s. Pas Tave apsilankau labai dažnai :))

      Panaikinti
  4. Tavo tinklaraštis vienas ko gero pats šilčiausias iš visų mano skaitomų. Taip džiugu čia užeiti! Kiekvienas įrašas kažkuo gražus, ačiū už tai :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man dėkoti nereikia, be Jūsų, skaitytojų, čia nebūtų ir manęs. Ačiū Tau už širdį glostančius žodžius. Labai stiprus ačiū.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …