Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Obuolys nuo obels toli nuriedėjo

Jis visuomet manimi didžiavosi. Net jei ir nebuvo dėl ko. Visiems gyrėsi, kad aš šauni mokinė, esu labai protinga, tačiau nė kart nebuvo pažiūrėjęs į mano pasiekimų knygelę. Jis norėjo, kad dainuočiau. Kalbėjo taip, lyg geriau žinotų, ko man reikia.  Ko noriu aš - net neklausė, nebuvo įdomu. Jis sakydavo, kad aš lankysiu geriausią muzikos mokyklą. Jis sakydavo, o aš net nenorėjau nieko lankyti. Jis nusivežė mane prie Kauno marių. Man to užteko, kad akys spindėtų. Tada dar nesupratau, jog jis tai daro tik tam, kad galėtų pasigirti, sukurti kitokio žmogaus įspūdį. Jis daug melavo, mylėjo pinigus, firmos Philips prekes, firminius drabužius ir savo 23 vazonines gėles. Kurį laiką juo žavėjausi. Pripažinsiu. Juk jis buvo iš tų, kurie manimi didžiavosi, sakė, jog daug pasieksiu, o ko daugiau reikia mažai svajoklei mergaitei. Kai pradėjau skirti blogą nuo gero, teisingą gyvenimą nuo blogo, supratau, kad tokiu žmogumi nereikia žavėtis.. Šiandien aš jau pakankamai didelė, kad galėčiau suvokti, kaip gyvenu ir kuo noriu būti. O dar geriau žinau, kuo nenoriu būti - tokia kaip jis. Dėl to pinigai man tik pagalbinė priemonė gyventi, etiketė ant drabužio neturi jokios prasmės. Dėl to aš niekada neatleidžiu melo ir pati nemeluoju. Dėl to  šeima, draugai, jų gerovė man yra svarbiau nei aš pati. Dėl to aš šypsausi, myliu gyvenimą ir stengiuosi padėti visiems, jei tik galiu. Dėl to aš branginu žmones, o ne daiktus. Dėl to aš kaltinu save, o ne kitus. Dėl to aš vertinu jausmus. Dėl to išvaizda man niekuomet nebus svarbesnė už vidų.  Dėl to aš taip rimtai žiūriu į santykius, pažadus. Dėl to aš dažnai atrodau keista su savo požiūriu į šeimą, į gyvenimą, į žmones. 

Manęs dažnai klausia, kodėl aš tokia. Aš tokia, nes jis nėra toks. 
Ner. 

Komentarai

  1. Anonimiškas27/9/14 13:04

    Ne į tema ,bet man tiesiog įdomu
    Kaip apibūdintum gyvenimą aklam žmogui?‎

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas9/10/14 17:10

    labas, Neringa!
    čia ta pati lakudra, kurios įrašus rekomenduoji paskaityti kitiems. paskaičiau Tavuosius, negaliu nepagirti Tavęs. labai šauniai rašai, labai įdomūs įrašai, labai traukia dėmesį, taip ir toliau

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man didi garbė sulaukti komentaro iš tokios šaunios rašytojos, lakudra. Ačiū, ačiū ir dar kartą ačiū.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …