Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Aš galiu tiek daug, kad net MMS'u tau tiek neišsiųsčiau

Aš galiu tiek daug. Kvėpuoti dėl kažko, atsibusti dėl kažko, norėti užmigti dėl kažko vien tam, kad greičiau galėsiu pabusti. Dėl kažko - dėl tavęs. Ir net kai spaudžia ten kažkur po šonkauliais, šypsotis aš galiu, nes sakai, kad privalau papuošti šypseną, nes kas daugiau, jei ne aš, ją puoš. Kai liūdna tau, juk tu žinai, tada niūru ir pas mane. Arbata nebetokia šilta, o viduje keista vėsuma, nes tau juk liūdna, o tu - pusė manęs, nes tu tai aš, o aš tai tu. Juk tu žinai. Mano mintyse tai skaitai, akyse pamatai. 

Aš galiu tiek daug. Žvaigždės nedovanosiu ir tavęs prašyti to nedrįsiu, nes nereikia, kam man ji, jei šalia tik būsi tu, juk tavo akyse, toje pilkumoje, galiu surasti tūkstančius žvaigždžių, kurias myliu visai kaip ir tave. Tik daug labiau. Daug daugiau. Padovanosiu savo rūpestį, lyg vaidilutės kūrensiu meilės židinį, neleisiu tau užmigti, kol nepriminsiu, kad myliu, kad nepamirštum tekant saulei to. 

Aš galiu tiek daug. Juoktis ištisą pusvalandį, užmiršusi, kad kiaurą dieną praleidau mintimis žudydama kitus, nes gera juoktis prie tavęs tuo savo geniuko Vudžio juoku. Gera baigti juoktis dviem sekundėm anksčiau, kad galėčiau išgirsti tavo juoką, kurį kasdien vis labiau pasisavinu. Notaras dar nepatvirtino, dokumento neturiu, bet jis priklauso man. Visai kaip ir tu. Visai kaip ir aš esu tavo nuosavybė. 

Aš galiu tiek daug. Visą dieną pratylėti, nieko neveikti, pragulėti. Arba ką nors nuveikti ir pagalvoti, kad reikės tau tai papasakoti. Nes niekam kitam juk neįdomu, kad aš tris kartus per dieną įsipjoviau į pirštą ar iškepiau pyragą, nepamiršus į tešlą įdėti kepimo miltelių. Kitiems net ir pasakoti neįdomu, nes iškart papasakojus galvoju, jog tu būtum atsakęs kitaip. Pavadinęs nevykėle, pasijuokęs. Būtume pasijuokę kartu. Dėl to tau pasakoti gera net tada, kai viskas, kas normalu, jau išpasakota. 

Aš galiu tiek daug. Nepatikėti, jog bijai kutenimo, ir pirštų galiukais braukti per tavo nugarą bei pajusti, kaip nejučia atsitrauki, bet nedrąsiai, lyg nenorėtum parodyti, kad to bijai. Paėmus tavo ranką eiti bet kur, į tamsą, į ten, kur net dieną eiti baugu, nes su tavimi nevalia bijoti, nereikia. Ir vaidinti, kad nebijau nereikia, ir pasitikėti savimi, ir protingai dėstyti mintis, galvoti, ką galiu pasakyti, o ko ne. Juk tu esi tu, o prie tavęs ir aš esu aš. 

Aš galiu tiek daug. Prakalbėti kaip neseniai iš psichiatrinės pabėgusi,kiek susivėlusi moteriškė. Apie viską ir nieką. Prasijuokti iš savęs, savo kvailumo, kuris buvo kaip priedas prie laimės - tavo dovanos man. Tos pačios laimės  vedama, galiu ir pratylėti bei paklausyti tavęs. Tu juk mėgsti kalbėti, tau patinka kalbėti. Man patinka klausyti, bet tik tavęs. Kitų klausytis nemoku. Juk tavęs klauso širdis. Ji mėgsta ir tylėti, tylint tau. Klausytis mūsų tylos, kuri skamba taip žavingai, kad mudu abu atrodom gerokai protingesni.

Aš galiu tiek daug. Supykti tam, kad susitaikytume, nes tada suvokiu, kokie mes faini ir kaip mes skirti ne kažkam, o viens kitam. Ir pagalvoti, kas būtų, jei tavęs nebūtų, bei pajausti keistą gumulą gerklėje, tris kart pabelsti į stalą bei nusispjauti per kairį petį. Kad tik taip nebūtų. Kad visad būtum tu, būčiau aš, būtume mes. Ir kad pradėtume ilgėtis vienas kito dar būdami kartu, ir kad laikas (ypatingai tos paskutinės mintutės drauge) bėgtų lėčiau. Nes jei aš galiu bėgti lėtai, gali ir jos. Ar ne?

Aš galiu tiek daug. Sakyti, jog pykstu, tačiau norėti tik vieno - apkabinti ir nepaleisti, išgirsti tavo kvėpavimą  ir širdies, kuri, pasak tave, kelis kartus per dieną buvo sustojusi, plakimą. Pykti ir tuo pat metu, tą pačią sekundę, kurią muša laikrodis, mylėti. Pažiūrėti, nusijuokti, pakartoti, jog pykstu, mintyse savęs paklausti, ką aš tavyje radau, bei atsakyti, jog save. Tavyje radau save. Ir randu kaskart, kai pykstu ir kai nebepykstu, ir kai taip žiauriai žiauriai pavydžiu, bet nenoriu to parodyti. Galiu sakyti nieko, kai visko yra daug, ir galiu pamiršti tą viską, kai apkabini.

Aš galiu tiek daug. Įsimylėti tave kasdien vis iš naujo, rausti ir rausti, ir dar kartelį rausti, lyg pirmą kartą būčiau pajutusi tuos drugelius, kurie, kaip tu sakai, o tu neklysti, dabar labai išlepinti ir pasirodo kaip niekada retai. Nors nežinai, o nežinai, nes tau aš nesakiau, bet jie pabunda vėl ir vėl, kai tik paimi už rankos, kai tik žiūri į akis, sakai, kad myli, ir tęsdamas šią mintį patvirtini, jog čia rimtai. O aš akis nuleidusi vis paraustu, nes tai aš moku, tai galiu. 

Aš galiu tiek daug. Visą dieną praleisti virtuvėje, o vakarus vartydama receptų pilnus žurnalus, nes mintyse vis knibžda, kad kada nors turėsiu būt gera žmona. Kad ir kokia graži manoji pavardė bebūtų. Ak, gaila, gaila, kad turėsiu jos netekti, kaip sakei. Aš pamenu, taip, jokių cukinijų ir burokėlių, nes kas gi gali valgyt juos !? 


Aš galiu tiek daug, nes turiu tiek daug. Aš turiu tiek daug - tave. O ko daugiau bereikia. Nebent tik Milkos šokolado iš tos pačios Maximos, kurioje tik šie šokoladai ir yra parduodami.

Ner. 



Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …