Aš galiu tiek daug, kad net MMS'u tau tiek neišsiųsčiau

Aš galiu tiek daug. Kvėpuoti dėl kažko, atsibusti dėl kažko, norėti užmigti dėl kažko vien tam, kad greičiau galėsiu pabusti. Dėl kažko - dėl tavęs. Ir net kai spaudžia ten kažkur po šonkauliais, šypsotis aš galiu, nes sakai, kad privalau papuošti šypseną, nes kas daugiau, jei ne aš, ją puoš. Kai liūdna tau, juk tu žinai, tada niūru ir pas mane. Arbata nebetokia šilta, o viduje keista vėsuma, nes tau juk liūdna, o tu - pusė manęs, nes tu tai aš, o aš tai tu. Juk tu žinai. Mano mintyse tai skaitai, akyse pamatai. 

Aš galiu tiek daug. Žvaigždės nedovanosiu ir tavęs prašyti to nedrįsiu, nes nereikia, kam man ji, jei šalia tik būsi tu, juk tavo akyse, toje pilkumoje, galiu surasti tūkstančius žvaigždžių, kurias myliu visai kaip ir tave. Tik daug labiau. Daug daugiau. Padovanosiu savo rūpestį, lyg vaidilutės kūrensiu meilės židinį, neleisiu tau užmigti, kol nepriminsiu, kad myliu, kad nepamirštum tekant saulei to. 

Aš galiu tiek daug. Juoktis ištisą pusvalandį, užmiršusi, kad kiaurą dieną praleidau mintimis žudydama kitus, nes gera juoktis prie tavęs tuo savo geniuko Vudžio juoku. Gera baigti juoktis dviem sekundėm anksčiau, kad galėčiau išgirsti tavo juoką, kurį kasdien vis labiau pasisavinu. Notaras dar nepatvirtino, dokumento neturiu, bet jis priklauso man. Visai kaip ir tu. Visai kaip ir aš esu tavo nuosavybė. 

Aš galiu tiek daug. Visą dieną pratylėti, nieko neveikti, pragulėti. Arba ką nors nuveikti ir pagalvoti, kad reikės tau tai papasakoti. Nes niekam kitam juk neįdomu, kad aš tris kartus per dieną įsipjoviau į pirštą ar iškepiau pyragą, nepamiršus į tešlą įdėti kepimo miltelių. Kitiems net ir pasakoti neįdomu, nes iškart papasakojus galvoju, jog tu būtum atsakęs kitaip. Pavadinęs nevykėle, pasijuokęs. Būtume pasijuokę kartu. Dėl to tau pasakoti gera net tada, kai viskas, kas normalu, jau išpasakota. 

Aš galiu tiek daug. Nepatikėti, jog bijai kutenimo, ir pirštų galiukais braukti per tavo nugarą bei pajusti, kaip nejučia atsitrauki, bet nedrąsiai, lyg nenorėtum parodyti, kad to bijai. Paėmus tavo ranką eiti bet kur, į tamsą, į ten, kur net dieną eiti baugu, nes su tavimi nevalia bijoti, nereikia. Ir vaidinti, kad nebijau nereikia, ir pasitikėti savimi, ir protingai dėstyti mintis, galvoti, ką galiu pasakyti, o ko ne. Juk tu esi tu, o prie tavęs ir aš esu aš. 

Aš galiu tiek daug. Prakalbėti kaip neseniai iš psichiatrinės pabėgusi,kiek susivėlusi moteriškė. Apie viską ir nieką. Prasijuokti iš savęs, savo kvailumo, kuris buvo kaip priedas prie laimės - tavo dovanos man. Tos pačios laimės  vedama, galiu ir pratylėti bei paklausyti tavęs. Tu juk mėgsti kalbėti, tau patinka kalbėti. Man patinka klausyti, bet tik tavęs. Kitų klausytis nemoku. Juk tavęs klauso širdis. Ji mėgsta ir tylėti, tylint tau. Klausytis mūsų tylos, kuri skamba taip žavingai, kad mudu abu atrodom gerokai protingesni.

Aš galiu tiek daug. Supykti tam, kad susitaikytume, nes tada suvokiu, kokie mes faini ir kaip mes skirti ne kažkam, o viens kitam. Ir pagalvoti, kas būtų, jei tavęs nebūtų, bei pajausti keistą gumulą gerklėje, tris kart pabelsti į stalą bei nusispjauti per kairį petį. Kad tik taip nebūtų. Kad visad būtum tu, būčiau aš, būtume mes. Ir kad pradėtume ilgėtis vienas kito dar būdami kartu, ir kad laikas (ypatingai tos paskutinės mintutės drauge) bėgtų lėčiau. Nes jei aš galiu bėgti lėtai, gali ir jos. Ar ne?

Aš galiu tiek daug. Sakyti, jog pykstu, tačiau norėti tik vieno - apkabinti ir nepaleisti, išgirsti tavo kvėpavimą  ir širdies, kuri, pasak tave, kelis kartus per dieną buvo sustojusi, plakimą. Pykti ir tuo pat metu, tą pačią sekundę, kurią muša laikrodis, mylėti. Pažiūrėti, nusijuokti, pakartoti, jog pykstu, mintyse savęs paklausti, ką aš tavyje radau, bei atsakyti, jog save. Tavyje radau save. Ir randu kaskart, kai pykstu ir kai nebepykstu, ir kai taip žiauriai žiauriai pavydžiu, bet nenoriu to parodyti. Galiu sakyti nieko, kai visko yra daug, ir galiu pamiršti tą viską, kai apkabini.

Aš galiu tiek daug. Įsimylėti tave kasdien vis iš naujo, rausti ir rausti, ir dar kartelį rausti, lyg pirmą kartą būčiau pajutusi tuos drugelius, kurie, kaip tu sakai, o tu neklysti, dabar labai išlepinti ir pasirodo kaip niekada retai. Nors nežinai, o nežinai, nes tau aš nesakiau, bet jie pabunda vėl ir vėl, kai tik paimi už rankos, kai tik žiūri į akis, sakai, kad myli, ir tęsdamas šią mintį patvirtini, jog čia rimtai. O aš akis nuleidusi vis paraustu, nes tai aš moku, tai galiu. 

Aš galiu tiek daug. Visą dieną praleisti virtuvėje, o vakarus vartydama receptų pilnus žurnalus, nes mintyse vis knibžda, kad kada nors turėsiu būt gera žmona. Kad ir kokia graži manoji pavardė bebūtų. Ak, gaila, gaila, kad turėsiu jos netekti, kaip sakei. Aš pamenu, taip, jokių cukinijų ir burokėlių, nes kas gi gali valgyt juos !? 

Aš galiu tiek daug, nes turiu tiek daug. Aš turiu tiek daug - tave. O ko daugiau bereikia. Nebent tik Milkos šokolado iš tos pačios Maximos, kurioje tik šie šokoladai ir yra parduodami.

Ner.