Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Myli - nemyli


Rašau sau. Rašau, ką galvoju. Tiesiog be temos. Šįkart tiesiog rašau. 

Myli..nemyli..myli..nemyli..nemyli?

Ne, negali būti. Štai dar vienas mažytis žiedelis..

Taip, myli..Myli... 


Tuomet viskas buvo taip paprasta. Užtekdavo paimti baltažiedę ramunę, bežvelgiančią geltona akimi, ir viskas pasidarydavo aišku. Ir nekildavo klausimų - myli ar ne. Nes visada mylėdavo. Viena po kitos prapuldavo ramunės iš močiutės gėlių darželio. Viena po kitos sulaukdavo klausimo "Myli - nemyli ? ". Viena po kitos kuždėdavo, kad myli, kai jų balti žiedai lyg sniegas, iškritęs vasarą, nuklodavo žolę. Ir norėdavosi šaukti, kad myli, nes ramunės taip sakė. Jos sakė, kad myli! Myli.. Taip buvo seniau. Na, bet ir dabar, dar vakar, aš vėlgi to teiravausi. Kaip maža mergaitė sėdėjau ant žolės ir nusiskynusi ramunę nedraugiškai plėšiau jos žiedus, galvodama apie vieną ir vienintelį žmogutį, kuris netyčia užkariavo mano mintis. Tyliai kartojau "Myli" ir dar tyliau, dar nedrąsiau, taip, kad ramunė vos girdėtų, sakiau "Nemyli". Broliukas pribėgęs sušuko:
- Sakyk garsiai! 
Bet aš nedrįsau. Taip, tai kvaila, tačiau bijojau. Galbūt vis dar tikiu, kad nuo to priklauso jausmai. Galbūt tikiu, jog gėlės negali meluoti. Tikiu. Tikiu, nes vienoje knygoje taip rašė. Gėlės -  per mažas sutvėrimas, kad galėtų meluoti. Jei pasakys, nemyli, tai tiesa. Dėl to ir baisu. Baisiau ir nedrąsiau darėsi su kiekvienu baltu žiedlapiu. Jų vis mažėjo, kol liko vienas. Vienintelis, pasakęs, kad myli. Tuomet nevalingai nusišypsojau, o akys, tos išdavikės, spėju, sužibo kaip niekada nėra žibėję. 
- Aš irgi noriu! - dar kartą sušuko mažasis.
Jis greitai nuskubėjo prie gėlių darželio, nuskynė ramunę ir, sugrįžęs pas mane, savo mažais pirščiukas "nurenginėjo" jos geltoną galvą. Vienas "Myli " ir trys žiedai pasklido žolėje. Vienas "Nemyli" - dar du žiedai. 
- Ei, juk reikia skint po vieną! - sustabdžiau jį. 
- Taip greičiau, - atsakė man ir garsiai sukliko, kad myli.
Hihi.

Jei būtum ramunė, ką man pasakytum? 
Ner. 

Komentarai

  1. Labai gražu. Švelnu, jauku, tyra. Taip kuklu, bet tuo pačiu drąsu. Esi labai talentinga, Neringa! Sugebi jausmus, kutenančius krūtinę, perkelti į popieriaus lapą ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai malonu gauti pagyrimą iš tokio žmogaus kaip Tu, Akvile. Belieka tik padėkoti - ačiū Tau. c:

      Panaikinti
  2. Atėjus čia, jaučiuos, kaip namie. Ačiū už tai.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas20/6/14 23:15

    Juk žinai ką pasakyčiau

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …