Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

...be galimybės sugrįžti

Ir Dievaži, man gaila! Man gaila, kai matau vaikus, kuriuos taip pavadinus jie įsižeistų, kurie per greitai buvo pradėti vadinti paaugliais, kurie pabėgo iš tų dienų, į kurias nebegrįš. Man gaila, kai matau vaikus, kurie neleido sau tokiais pabūti, kurie paliko vaikystę, užtrenkdami duris į jų gyvenimą prieš pat nosį. 

Galbūt turėčiau gėdintis, bet man buvo pernelyg gera būti maža mergaite, tad aš ilgai, labai ilgai, leidau sau būti vaiku: miegoti su žaisliukais ir duoti jiems vardus, lakstyti po žolę basa ir galiausiai joje pargriūti, stebėti debesis ir galvoti, į ką jie panašūs, mojuoti lėktuvams ir su nuostaba stebėti pravažiuojantį traukinį, matytą šimtus kartų. Ir jei tik būčiau galėjus, niekada nebūčiau to atsisakius. 

Kaip šiandien pamenu, jog būdama dvylikos metų rankose nelaikiau kosmetinės, o supau lėlę. Jos akys buvo mėlynos, o paspaudus šoną ji pradėdavo verkti. Už savo sutaupytus pinigus pirkau jai vežimėlį su visais privalumais. Ir nesvarbu, kad jis dabar dėžėje liūdi pamirštas ir nereikalingas, bet tada man jo žūtbūt reikėjo. Buvau tokia laiminga dienų dienas galvodama, kad esu pati šauniausia mama! Dar visai neseniai nuo spintos nukėliau maišą, kuriame tvarkingai gulėjo barbių šeima su visokiomis smulkmenomis reikalingomis jų tobulam gyvenimui. Su nostalgija apžiūrėjau jas ir sudėjusi į dėžutę padovanojau kaimynystėje gyvenančiai mergaitei. Ji rankose laikė mano prisiminimus, nors to nesuprato. Ir neturėjo suprasti. Mergaitė plačiai šypsojosi ir dėkojo, plonu balseliu tardama ačiū. O aš tik atsidusau ir pagalvojau, kad galbūt ji bus toji, kuri šiais laikais dar patirs, kas yra vaikystė. Tikrąja ta žodžio prasme.


Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kai vaikai, net nepradėję eiti į mokyklą, teigia, jog netiki Kalėdų seneliu, o aš dar prieš porą metų rašiau jam laišką, kuris buvo kupinas tikėjimo. (Ir dabar rašau, jei taip atvirai.) Atsisukus į juos pažiūriu su gailesčiu. Jie nesupranta, ką praranda, ir nesupras, nes neleido sau to patirti.  Neleido sau pasimėgauti vaikystės draugija. O ji tikrai puiki draugė. Bet ją suvalgė per greitai aplankęs noras užaugti ir aklas pasidavimas šiam norui. Seniau mes kovojom kad ir kaip stipriai teigėm, jog norim užaugti. Laikas bėgo ir viskas pasikeitė. Tai akivaizdu. Ir liūdina. Galbūt taip geriau, galbūt taip reikia. Tokia realybė. Bet reikia suprasti, kad užaugti spėsim. Spėsim tapti piktais, skubančiais, darbais apsikrovusiais, laimės mažuose dalykuose nematančias žmonėmis, tad nieku gyvu neverta bėgti iš ten, kur viskas kitaip, kur laimės suteikia gautas saldainis ar rasta boružė. Juk į ten bilieto atgal nusipirkti nepavyks. Galiu užtikrinti.

Ir šiandien, kad ir kaip tai būtų kvaila, aš dar vis tikiu pasakom. Tik kiek sumodernintomis. Tarkim, kad vieną naktį dar netituluotas princas ras mano pamestą telefoną, iš jo paskambins vienam iš adresatų, suras mane, grąžins telefoną, o aš atsidėkodama pavaišinsiu jį puodeliu juodos arbatos. Taip gersim ir gersim arbatą ilgai ir laimingai. Taip, mano vaizduotė laki ir aš širdyje (net ne giliai) esu vaikas. Hihihihi. 

Šypsokimės, nes mes turėjome vaikystę,
Ner.

Komentarai

  1. Anonimiškas29/12/13 15:07

    Laaabai gražuuu pupa <3 Kada apie mane parašysi? :P

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Labai ačiū <3 Parašysiu, kai tik sužinosiu, kas gi esi :P

      Panaikinti
    2. Anonimiškas29/12/13 17:11

      OOO tau dar neaišku?Kas pati fainiausia?

      Panaikinti
    3. http://noriutavosypsenos.blogspot.com/2013/12/apie-juos.html :P

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …