Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Man atrodo, jie kurį laiką nesiskirs

Būna taip, kad reikia rinktis būti ar nebūti. Dabar toks laikas, visi renkasi. Toks laikas, kai apsnūdusi žolė mąsto keltis ar visai nesikelti, kai apmirę medžiai galvoja atsigauti jiems ar ne, o pilkas dangus sprendžia, ar jau pašviesėti. Jie tarsi vaikai renkasi, su kuriuo iš tėvų būti. Mat tėvai ketina skirtis, nes jis mėgsta rytais veidą prausti su šiltu vandeniu, o ji renkasi šaltą. Ir dar jai patinka balta ir pilka, o jis teikia pirmenybę ryškesnėms, įvairesnėms spalvoms. Kartais jis labai linksmas, o ji per niūri ir per tyli. Bet kiti ne tylūs. Kiti kalba! Jie sako, kad jis gražesnis, žavingesnis, traukiantis akį, o ji retai kam patinka, tad yra vienišesnė. Galbūt dėl vienišumo ji labiau vertina tai, ką turi, tai, ką myli. Nes turi ir myli ji mažai ką. Bet rūpinasi tuo. Tiesą pasakius, ji yra tokia, kad prie jos visi staiga tampa artimesni, glaudžiasi vienas šalia kito, nes taip šilčiau. O prie jo ir taip šilta, bet kiti vis tiek glaudžiasi, nes ir jis, ir ji skatina kitus mylėti vienas kitą. Tik jis dar myli ir save. Dėl to jam kartais sunku mylėti ją visa širdimi ir bent vieną rytą be jos įkalbinėjimų nusiprausti drauge po šaltu vandeniu. Ir padaryti tai dėl to, kad ji būtų laiminga. Laimingesnė, nes laiminga ji yra. Jis savo spalvingumu ir gyvingumu puošia jos baltą ir pilką pasaulį, jo apkabinimai sušildo ją, kai ji sušąla pati nuo savęs, o ji visada eina greta, su juo ir už jį ir įneša rimties į jo vėjavaikišką gyvenimą. Ir net tiems, kurie kalba aišku, jog jiedu papildo vienas kitą, jie skirti vienas kitam, nes jei nebūtų vieno - nebūtų ir kito. Gal jie tai pamiršo? Gal prisimins? Jaučiu, kad ir šįmet kovo vakarais jiedu išeis pasivaikščioti, dovanodami kitiems vėsius, bet malonius vakarus. Tokius, kuriuos gali dovanoti tik žiema ir pavasaris, susikibę už rankų. 

Mylėti - tai nereiškia būti vienodais. Skirtumai kur kas vertingesni, nes jie leidžia dalintis ir sukurti vieną neišskiriamą vienetą, be kurio pusės nebūtų ir kitos. Kartais sunku atiduoti dalį savęs, stengtis skirtumus priimti kaip privalumus, bet argi ne verta? Jiedu sako, kad verta, o mes?
Ner.

Komentarai

  1. Atsakymai
    1. Ak, Tu jau čia! Man labai smagu, kad taip manai. Ačiū!

      Panaikinti
  2. Neringa, Tai ką Tu darai yra kažkas nepaprasto!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Laima, tikrai taip manai? Labai ačiū! Šie žodžiai man įsiminė ir labai sušildo širdį,kai pasidaro liūdna..Dėkoju,kad skaitai.

      Panaikinti
  3. Šaunuolė, Neringa :-) Tokia meniška ir lyriška...:-) Labai gražu :*)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū labai! Smagu sulaukti Jūsų komentaro :)*

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …