jau merkiasi apsisvajoję akys

Broliukas krykštavo, lakstydamas po namus. Aš snūduriavau apimta nuotaikos 'viskas atsibodo, negaliu jau', klausydama mieliausiojo balso, sklindančio iš telefono. Deivis uždegė šviesą, atlėkė ir sako: 

- Turiu tau kai ką pasakyti.

- Na ?

- Aš tave my-liu! - sušuko jis ir nusišypsojo. - Ir aš paimsiu tavo kokį naują drabužį, nes man reikia nuvalyti traktorių,- vėl šyptelėjo velniuko šypsena.

Atsidusau. Buvau pernelyg pavargusi ginčytis su juo, tad pasiūliau jam nueiti išsivalyti dantis. Tai padaręs jis vėl grįžo, tada teko priimti jį į lovą šalia savęs ir drauge pro langą stebėjome žvaigždes, kurių šiąnakt tikrai daug. Prasitariau jam, kad jos klauso jo norų. Jau maniau, kad jis sakys, jog nori telefono ar dar ko, tačiau jam to nereikėjo. Jis panoro, kad mudviejų brolis būtų geras bei mylėtų sesę (mane), o aš mylėčiau jį, nes mes visai nesutariam. Kad mama dirbtų tik 100 minučių, per jas neužsimanytų į tualetą, būtų gera ir visada laiku grįžtų namo. Kad jo mėgstamus filmukus rodytų lėčiau. Jis norėjo rasti lobį ir kad galėtų nukeliauti į žvaigždes. Paklausiau, ką ten veiktų. Jis atsiduso ir pasakė, jog tik pavaikščiotų ir grįžtų. 

Jis kalbėjo, kalbėjo, stebėjosi, kodėl vis daugėja žvaigždžių, o aš pirštų galiukais nutipenau į savo vaikystę. Ne, tada niekas su manimi negulėjo ir nežiūrėjo į žvaigždes, negalvojo norų ir nesakė, kad už tų šviesuliukų slepiasi Kalėdų senelis, kuris stebi mane, bet aš ir turėjau norų. Menu, kad norėjau, jog visi visi vaikai pasaulyje turėtų tėvus, gyventų laimingose šeimose. Žiūrėdama į debesis, tuos didelius ir baltus pūkų kamuolius danguje, svajojau jais paskraidyti arba bent jau paliesti savo smulkiais pirštukais. Norėjau dainuoti didelėje salėje prieš būrį žmonių. Ir kad vieną dieną visos prekės parduotuvėje būtų po vieną centą, o kartą kas nors leistų išsinešti tiek žaislų, kiek telpa rankose..

Tai kvaila, bet aš tikrai nuoširdžiai tikėjau, jog mano norai išsipildys. Ir buvau laiminga. Tokia laiminga, tikėdama, kad visos svajonės anksčiau ar vėliau išsipildys! Visai kaip mažasis. Jis vis dar nežino, kad ne kiekvienam norui leista pildytis, ir dėl to jis svajoja, nebijo to daryti, dėl to vaikai ir nepanašūs į mus, dėl to jie gali šypsotis 300 kartų per dieną, būti laimingais, nes jie nebijo svajoti, net jei tai didžiausia kvailystė.  Priešingai nei mes. Juk svajonės daro mūsų gyvenimą gražesniu, tikėjimas, kad rytojus gali būti ta diena, kai rasi lobį ar nukeliausi į žvaigždes. Ir net žinojimas, kad to nebus, nėra priežastis apie tai nepagalvoti prieš užmiegant.

Svajokim ir apie kvailus dalykus bei būkim kvailai laimingi kaip vaikai, nes slapta panorome, jog vieną vakarą imtų lyti šokoladu.

Ner.