Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

jau merkiasi apsisvajoję akys

Broliukas krykštavo, lakstydamas po namus. Aš snūduriavau apimta nuotaikos 'viskas atsibodo, negaliu jau', klausydama mieliausiojo balso, sklindančio iš telefono. Deivis uždegė šviesą, atlėkė ir sako: 
- Turiu tau kai ką pasakyti.
- Na ?
- Aš tave my-liu! - sušuko jis ir nusišypsojo. - Ir aš paimsiu tavo kokį naują drabužį, nes man reikia nuvalyti traktorių,- vėl šyptelėjo velniuko šypsena.

Atsidusau. Buvau pernelyg pavargusi ginčytis su juo, tad pasiūliau jam nueiti išsivalyti dantis. Tai padaręs jis vėl grįžo, tada teko priimti jį į lovą šalia savęs ir drauge pro langą stebėjome žvaigždes, kurių šiąnakt tikrai daug. Prasitariau jam, kad jos klauso jo norų. Jau maniau, kad jis sakys, jog nori telefono ar dar ko, tačiau jam to nereikėjo. Jis panoro, kad mudviejų brolis būtų geras bei mylėtų sesę (mane), o aš mylėčiau jį, nes mes visai nesutariam. Kad mama dirbtų tik 100 minučių, per jas neužsimanytų į tualetą, būtų gera ir visada laiku grįžtų namo. Kad jo mėgstamus filmukus rodytų lėčiau. Jis norėjo rasti lobį ir kad galėtų nukeliauti į žvaigždes. Paklausiau, ką ten veiktų. Jis atsiduso ir pasakė, jog tik pavaikščiotų ir grįžtų. 

Jis kalbėjo, kalbėjo, stebėjosi, kodėl vis daugėja žvaigždžių, o aš pirštų galiukais nutipenau į savo vaikystę. Ne, tada niekas su manimi negulėjo ir nežiūrėjo į žvaigždes, negalvojo norų ir nesakė, kad už tų šviesuliukų slepiasi Kalėdų senelis, kuris stebi mane, bet aš ir turėjau norų. Menu, kad norėjau, jog visi visi vaikai pasaulyje turėtų tėvus, gyventų laimingose šeimose. Žiūrėdama į debesis, tuos didelius ir baltus pūkų kamuolius danguje, svajojau jais paskraidyti arba bent jau paliesti savo smulkiais pirštukais. Norėjau dainuoti didelėje salėje prieš būrį žmonių. Ir kad vieną dieną visos prekės parduotuvėje būtų po vieną centą, o kartą kas nors leistų išsinešti tiek žaislų, kiek telpa rankose..

Tai kvaila, bet aš tikrai nuoširdžiai tikėjau, jog mano norai išsipildys. Ir buvau laiminga. Tokia laiminga, tikėdama, kad visos svajonės anksčiau ar vėliau išsipildys! Visai kaip mažasis. Jis vis dar nežino, kad ne kiekvienam norui leista pildytis, ir dėl to jis svajoja, nebijo to daryti, dėl to vaikai ir nepanašūs į mus, dėl to jie gali šypsotis 300 kartų per dieną, būti laimingais, nes jie nebijo svajoti, net jei tai didžiausia kvailystė.  Priešingai nei mes. Juk svajonės daro mūsų gyvenimą gražesniu, tikėjimas, kad rytojus gali būti ta diena, kai rasi lobį ar nukeliausi į žvaigždes. Ir net žinojimas, kad to nebus, nėra priežastis apie tai nepagalvoti prieš užmiegant.

Svajokim ir apie kvailus dalykus bei būkim kvailai laimingi kaip vaikai, nes slapta panorome, jog vieną vakarą imtų lyti šokoladu.

Ner.

Komentarai

  1. šitas toks geras! wow, toks labai mielas ir artimas įrašas :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dėkui labai, Sigita! Džiugu, jog patiko :3

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …