Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Tarp mūsų protingų.

- Žinai, kokia čia raidė? "F".
- O kieno ji?
- Niekeno... - tariau ir akimirką susimąsčiau, kaip raidė gali kam nors priklausyti. 
- Kiekviena raidė turi savo žmogų ir vaiką. O kiekvienas vaikas ir žmogus turi savo raidę, - lėtai kalbėjo mažasis. 
- O vaikai ne žmonės?
- Ne.
- O ką daro vaikai?
- Gerus darbus.
- O žmonės?
- Blogus, - tarė jis. - Labai blogus darbus, - užtikrintai pridūrė. 

"Ne jau tai tiesa? Žinoma, kad tiesa. Juk tik vaikai turi lakią fantaziją, tačiau taip pat tik jie vieni sugeba matyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Kažin kam priklausau aš - vaikams ar žmonėms? Vaikams. Noriu tikėti, kad vaikams. " Kažkoks jausmas užplūsta mane. Lyg meluočiau pati sau. "Na, gal ir žmonėms.. " Mažasis nusišypso velniuko šypsena ir lėtai ištraukia telefoną iš kišenės. 

- Pažaisime šitą žaidimą... - garsiai mąsto jis, o aš stebiu, kaip jo maži pirščiukai laksto po ekraną. 
- O kas yra geri darbai? 
- Eiti į darželį, - ramiai taria jis. 

"Hm.. Vadinasi, aš priklausau žmonėms. " Jo pirščiukai mikliai juda. Akys įbestos į telefoną. Mano galvoje vis sukasi mintis, kad jis buvo teisus. Žmonės taip skiriasi nuo vaikų. Vaikai nuo žmonių. Vieni dažniausiai pikti. Kiti - laimingi. Mane dar vis neramina klausimas, kuriems priklausau aš.

- O aš vaikas ar žmogus?
- Mmm.. Vaikas. 
- Kokius gerus darbus darau?
- Atpjauni batono, - išgirstu atsakymą ir nuoširdžiai nusijuokiu. 

Gili mintis: daryti gerus darbus nėra sunku. Tam nereikia nei laimėti loterijos, nei savo valdose rasti naftos. Užtenka paimti peilį ir perpjauti batono riekelę. Svarbu - kitam gerai, svarbu - jis laimingas.


Nusišypsom. Tai irgi geras darbas, 
Ner. 
P.S. Tikiuosi, bent vienos parduotuvės valdyba man padėkos, kai bus masiškai išpirkti batonai vien dėl to, kad būtų galima perpjauti kelias jų riekes ir taip pabūti ne žmogumi, o vėl tapti vaiku. Šypt.


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …