Tarp mūsų protingų

– Žinai, kokia čia raidė? F.

– O kieno ji?

– Niekeno... – tariau ir akimirką susimąsčiau, kaip raidė gali kam nors priklausyti.
– Kiekviena raidė turi savo žmogų ir vaiką. O kiekvienas vaikas ir žmogus turi savo raidę,– lėtai kalbėjo mažasis. 

– O vaikai ne žmonės?

– Ne.

– O ką daro vaikai?

– Gerus darbus.

– O žmonės?

– Blogus,– tarė jis. – Labai blogus darbus,– užtikrintai pridūrė. 

Ne jau tai tiesa? Žinoma, kad tiesa. Juk tik vaikai turi lakią fantaziją, tačiau taip pat tik jie vieni sugeba matyti dalykus tokius, kokie jie yra iš tiesų. Kažin kam priklausau aš: vaikams ar žmonėms? Vaikams. Noriu tikėti, kad vaikams. Neramus jausmas užplūsta mane. Lyg meluočiau pati sau. Na, gal ir žmonėms... Mažasis nusišypso velniuko šypsena ir lėtai ištraukia telefoną iš kišenės. 

– Pažaisime šitą žaidimą...– garsiai mąsto jis, o aš stebiu, kaip jo maži pirščiukai laksto po ekraną. 

– O kas yra geri darbai? 

– Eiti į darželį,– ramiai taria jis. 

Hm.. Vadinasi, aš priklausau žmonėms... Jo pirščiukai mikliai juda. Akys įbestos į telefoną. Mano galvoje vis sukasi mintis, kad jis buvo teisus. Žmonės taip skiriasi nuo vaikų. Vaikai nuo žmonių. Vieni dažniausiai pikti. Kiti – laimingi. Mane dar vis neramina klausimas, kuriems priklausau aš.

– O aš vaikas ar žmogus?

– Mmm.. Vaikas. 

– Kokius gerus darbus darau?

– Atpjauni batono,– išgirstu atsakymą ir nuoširdžiai nusijuokiu. 

Gili mintis: daryti gerus darbus nėra sunku. Tam nereikia nei laimėti loterijos, nei savo valdose rasti naftos. Užtenka paimti peilį ir perpjauti batono riekelę. Svarbu – kitam gerai, svarbu – jis laimingas.

Nusišypsom. Tai irgi geras darbas, 

Ner.