Kaktusus reikia laistyti.

šeštadienis, kovo 22, 2014

Aš  visada maniau, jog kaktusų laistyti nereikia. Įrodinėjau mamai, jog jie prisitaikę prie sausros, prie karščio ir jų tikrai nereikia laistyti. Paliedavau per didesnes šventes, keturis kartus metuose ir tikėjau, jog to gana. Tačiau vėliau pastebėjau, kaip jie vysta, nyksta tiesiog akyse. Kodėl aš apie kaktusus? Mes, žmonės, esame labai panašūs į tuos spygliuotus sutvėrimus. Kad ir kokiais stipriais apsimestume, kad ir kaip besislėptume už savo spyglių, mums reikia šilumos, meilės, paramos, dėmesio, pokalbio... Visiems. Kiekvienam.

Mes visi užaugame su tuo. Lyg kaktusai nuo mažens esam laistomi rūpesčiu iš mamos, tėčio ar senelių. Jie su pilnais laistytuvais laksto paskui mus ir pila ant mūsų vaikiškų galvų savo meilę. Mes žydime lyg laukinės gėlės pievoje. Tačiau vieną dieną nutinka taip, kad visa tai dingsta. Viso to mes pradedame ieškoti savo aplinkoje, tačiau vos radę sulaukiam smūgio ir su juo suprantame, kad dabar viskas kitaip. Pamažu visi atprantame nuo rankų paglostančių galvą, nuo gražaus žodžio, pagyrimo, nuo netikėto apkabinimo, nuo saugumo jausmo. Užmirštame, ką tai reiškia. Įsivelkame į spyglius, kurie apsaugo nuo skausmo, ir einame per gyvenimą lyg karnavale - su kaktuso kostiumu. Taip neskauda. Taip nieko neprisileidžiame prie savęs, taip užmirštame, ką reiškia mylėti ir kaip reikia tai daryti. Ir nykstame. Sielos tamsėja.

Bet net ir kaktusui reikia meilės, rūpesčio, laiko skirto jam.  Kartais tikrai norisi kažko daugiau, kažko tikro ir savo. Norisi, kad delną šildytų ne vien arbatos puodelis, galvą glostytų ne vien vėjas, kuris, beje, niekada neužmiršta. Ačiū jam. Norisi, kad neužmirštų ir kažkas daugiau nei jis. Ir visai nesvarbu, jog iš šono atrodo, kad to netrūksta, kad to nereikia ir niekada nereikėjo. Atėjus vakarui, kai saulė nusileidžia, kambarys paskiria pasimatymą tamsai, kurioje nereikia būti stipriu žemės padaru, širdis šaukiasi artumo. Ji nedrąsiai prabyla, o jos balso skambesy pasislepia visi principai, tariamas laisvės troškimas ir priklausomybė jai. Kažkur dingsta ir stiprybės kaukė. Tuomet, rodos, būtų galima paaukoti viską, kad akys užsimerktų be ašarų, nes kiekviena ląstelė žinotų, jog esi kažkam svarbus ir reikalingas. Tačiau ateina rytas ir vėl viskas taip pat. Vėl reikia eiti, vėl šypsotis, vėl kartoti pasauliui, jog esi laisvas ir laimingas, o vakare vėl klausytis tylaus širdies šauksmo... Taip tenka gyventi tol, kol kartą, kol naktį iš antradienio į trečiadienį ar per pietų pertrauką, gyvenimo kelyje pasirodo svetimkūnis, kurio neįstengiama nugalėti ir jis prasiskverbia pro visus tuos spyglius. Pro visą stiprybę. Šauna tiesiai į širdį. Kūną užlieja šiluma, primindama tuos malonius jausmus iš vaikystės. Ir laukų gėlės vėl sužydi viduje, o jų spalvos atsispindi laimingose akyse.

Visai nesvarbu, ar tai spygliuotas kaktusas, ar spygliuotas žmogus. Tiek tam, tiek kitam reikia švelnumo. Reikia dėmesio, paramos, kai sunku ir kai lengva. To reikia kiekvienam, nes visi esam su tuo užaugę. Ir neverta pykti ant žmogaus, jei jis nemoka mylėti. Galbūt jo niekas niekada nemylėjo arba tai buvo per seniai ir jis visa tai pamiršo. O dar blogiau, galbūt jis bijo mylėti. Tad neverta pykti ant jo, neverta pykti ant manęs. Aš dar išmoksiu. Juk visada maniau, jog kaktusų laistyti nereikia.

Norėčiau Tavo šypsenos. Paskutinį kartą.
Ner. 

Tau gali patikti

0 komentarai (-ų)

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Linkėjimus jau gavo: