Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Kaktusus reikia laistyti.

Aš  visada maniau, jog kaktusų laistyti nereikia. Įrodinėjau mamai, jog jie prisitaikę prie sausros, prie karščio ir jų tikrai nereikia laistyti. Paliedavau per didesnes šventes, keturis kartus metuose ir tikėjau, jog to gana. Tačiau vėliau pastebėjau, kaip jie vysta, nyksta tiesiog akyse. Kodėl aš apie kaktusus? Mes, žmonės, esame labai panašūs į tuos spygliuotus sutvėrimus. Kad ir kokiais stipriais apsimestume, kad ir kaip besislėptume už savo spyglių, mums reikia šilumos, meilės, paramos, dėmesio, pokalbio... Visiems. Kiekvienam.

Mes visi užaugame su tuo. Lyg kaktusai nuo mažens esam laistomi rūpesčiu iš mamos, tėčio ar senelių. Jie su pilnais laistytuvais laksto paskui mus ir pila ant mūsų vaikiškų galvų savo meilę. Mes žydime lyg laukinės gėlės pievoje. Tačiau vieną dieną nutinka taip, kad visa tai dingsta. Viso to mes pradedame ieškoti savo aplinkoje, tačiau vos radę sulaukiam smūgio ir su juo suprantame, kad dabar viskas kitaip. Pamažu visi atprantame nuo rankų paglostančių galvą, nuo gražaus žodžio, pagyrimo, nuo netikėto apkabinimo, nuo saugumo jausmo. Užmirštame, ką tai reiškia. Įsivelkame į spyglius, kurie apsaugo nuo skausmo, ir einame per gyvenimą lyg karnavale - su kaktuso kostiumu. Taip neskauda. Taip nieko neprisileidžiame prie savęs, taip užmirštame, ką reiškia mylėti ir kaip reikia tai daryti. Ir nykstame. Sielos tamsėja.

Bet net ir kaktusui reikia meilės, rūpesčio, laiko skirto jam.  Kartais tikrai norisi kažko daugiau, kažko tikro ir savo. Norisi, kad delną šildytų ne vien arbatos puodelis, galvą glostytų ne vien vėjas, kuris, beje, niekada neužmiršta. Ačiū jam. Norisi, kad neužmirštų ir kažkas daugiau nei jis. Ir visai nesvarbu, jog iš šono atrodo, kad to netrūksta, kad to nereikia ir niekada nereikėjo. Atėjus vakarui, kai saulė nusileidžia, kambarys paskiria pasimatymą tamsai, kurioje nereikia būti stipriu žemės padaru, širdis šaukiasi artumo. Ji nedrąsiai prabyla, o jos balso skambesy pasislepia visi principai, tariamas laisvės troškimas ir priklausomybė jai. Kažkur dingsta ir stiprybės kaukė. Tuomet, rodos, būtų galima paaukoti viską, kad akys užsimerktų be ašarų, nes kiekviena ląstelė žinotų, jog esi kažkam svarbus ir reikalingas. Tačiau ateina rytas ir vėl viskas taip pat. Vėl reikia eiti, vėl šypsotis, vėl kartoti pasauliui, jog esi laisvas ir laimingas, o vakare vėl klausytis tylaus širdies šauksmo... Taip tenka gyventi tol, kol kartą, kol naktį iš antradienio į trečiadienį ar per pietų pertrauką, gyvenimo kelyje pasirodo svetimkūnis, kurio neįstengiama nugalėti ir jis prasiskverbia pro visus tuos spyglius. Pro visą stiprybę. Šauna tiesiai į širdį. Kūną užlieja šiluma, primindama tuos malonius jausmus iš vaikystės. Ir laukų gėlės vėl sužydi viduje, o jų spalvos atsispindi laimingose akyse.

Visai nesvarbu, ar tai spygliuotas kaktusas, ar spygliuotas žmogus. Tiek tam, tiek kitam reikia švelnumo. Reikia dėmesio, paramos, kai sunku ir kai lengva. To reikia kiekvienam, nes visi esam su tuo užaugę. Ir neverta pykti ant žmogaus, jei jis nemoka mylėti. Galbūt jo niekas niekada nemylėjo arba tai buvo per seniai ir jis visa tai pamiršo. O dar blogiau, galbūt jis bijo mylėti. Tad neverta pykti ant jo, neverta pykti ant manęs. Aš dar išmoksiu. Juk visada maniau, jog kaktusų laistyti nereikia.

Norėčiau Tavo šypsenos. Paskutinį kartą.
Ner. 

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …