Metai, arba autobusai

Gyvenime mes tik keleiviai, o galimybės, mano giliu įsitikinimu, tai autobusai. Jeigu stovėsime kur nors miške ir neieškosime tako į kelią, autobusas juk neatvažiuos. Bet jeigu surasime stotelę ir lauksime joje, jis sustos ir galėsime įlipti. Jeigu nenorėsime, lauksime kito autobuso, kuris taip pat sustos ir taip pat pravers duris. 

Du tūkstančiai penkioliktųjų pradžioje aš dar tik ėjau link stoties. Tada mano galvoje aidėjo metų horoskopo eilutės, kurios žadėjo įdomius, stiprybės reikalaujančius, bet nepamirštamus metus, tokius metus, kurie tarytum padės pagrindą gyvenimui ir viską sudėlios į vietas. Galbūt tų žodžių įkvėpta aš ir ėjau laukti autobuso, nors vis dar abejojau, ar noriu kažkur važiuoti.. Buvau dar kelkraštyje, kai autobusas sustojo ir durys plačiai prasivėrė, o žmonės, jau sėdėję jame, ėmė mane kalbinti, jog įlipčiau. Ir aš sutikau. Atsisėdau šalia vairuotojo ir durys užsivėrė. Buvau lyg gidė. Pažvelkit ten, o dabar ten, o dabar pasakykit, ką manote apie tai, vis kartojau aš. Vieni manęs klausėsi, kiti žavėjosi, kiti bandė užsikimšti ausis, o ketvirti - rėkdami stengėsi užgožti mane, kol galiausiai.. užkimo. O kai jie visi sumigdavo, aš abejojau, ar nereikėjo leisti autobusui pravažiuoti, ar aš tikrai sėdžiu savo vietoje, bet sėdėjau iki galo. Kartais - sukandusi dantis, kartais - su didžiausia jėga ir meile tam. Kartais - prieš tai suskaičiavusi ašaras arba žmones, kurie, man įlipus į autobusą, ėmė manęs nebelaukti, ėmė manimi nusivilti. Nes ta metų kelionė autobusu mane pakeitė, taip. Ji užgrūdino, ji išmokė, ji daug ką parodė kitu kampu. Nuvargino ir kartu pakylėjo taip pat. Dabar ji baigėsi ir aš išlipu kitokia nei įlipau. Kelionėje duobėse išbarsčiau savo gal kiek per naivų optimizmą, kuriam byrant labai skaudėjo, tik lig šiol niekas to nežinojo. Aš išlipu ir į pasaulį jau žvelgiu realistiškai. Ir suprantu, kad tai daug sveikiau nei tikėti, kad gyvenimas yra vien gėris, vien pasaka ir visi autobusai, ir visi keleiviai juose yra jaukūs ir draugiški. Juk taip nėra. Išlipu tuo įsitikinusi ir einu laukti kito autobuso, savo vietą šiame užleisdama kitam, bet nesakydama jam, kad viskas bus gerai, bus smagu. Ne, bus visko, bet keliauti verta.

Visada verta įlipti į autobusą ir važiuoti. Juk pajautus, kad važiuoji ne į tą pusę, gali išlipti. Gali laukti važiuojančio ten, kur norisi. Svarbiausia, išeiti į kelią iš miško, iš minčių miško, suvokus, jog tam, kad autobusas atvažiuotų, reikia ateiti į stotelę. Arba bent jau eiti, o ne stovėti vietoje. Ir tada visi maršrutai tavo. Tereikia pasirinkti autobusą ir pusę, kurioje laukti. 

Atvažiuoja, nepraleisk.
Ner.





Komentarai

  1. Be galo džiaugiuosi atradusi Tavo tinklaraštį. Dar niekada nesu nieko perskaičiusi su tokiu pasimėgavimu. Labai skaniai rašai. Super.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš dievinu akimirkas, kai galiu skaityti tokius komentarus.Ačiū.

      Panaikinti
  2. Tikrai geri žodžiai. Privertė susimąstyti :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pats geriausias komplimentas – faktas, kad žodžiai verčia susimąstyti... Džiaugiuosi ir dėkoju :)

      Panaikinti
  3. kaip čia viskas gražu pas Tave! pradedant tomis gėlėmis fone ir baigiant įtraukiančiu tekstu. džiaugiuosi atėjusi čia ir pamačiusi tokį gėrį! ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Džiaugiuosi, kad atėjai. Pasilik kiek ilgiau.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.