Praleisti ir pereiti prie pagrindinio turinio

Metai, arba autobusai

Gyvenime mes tik keleiviai, o galimybės, mano giliu įsitikinimu, tai autobusai. Jeigu stovėsime kur nors miške ir neieškosime tako į kelią, autobusas juk neatvažiuos. Bet jeigu surasime stotelę ir lauksime joje, jis sustos ir galėsime įlipti. Jeigu nenorėsime, lauksime kito autobuso, kuris taip pat sustos ir taip pat pravers duris. 

Du tūkstančiai penkioliktųjų pradžioje aš dar tik ėjau link stoties. Tada mano galvoje aidėjo metų horoskopo eilutės, kurios žadėjo įdomius, stiprybės reikalaujančius, bet nepamirštamus metus, tokius metus, kurie tarytum padės pagrindą gyvenimui ir viską sudėlios į vietas. Galbūt tų žodžių įkvėpta aš ir ėjau laukti autobuso, nors vis dar abejojau, ar noriu kažkur važiuoti.. Buvau dar kelkraštyje, kai autobusas sustojo ir durys plačiai prasivėrė, o žmonės, jau sėdėję jame, ėmė mane kalbinti, jog įlipčiau. Ir aš sutikau. Atsisėdau šalia vairuotojo ir durys užsivėrė. Buvau lyg gidė. Pažvelkit ten, o dabar ten, o dabar pasakykit, ką manote apie tai, vis kartojau aš. Vieni manęs klausėsi, kiti žavėjosi, kiti bandė užsikimšti ausis, o ketvirti - rėkdami stengėsi užgožti mane, kol galiausiai.. užkimo. O kai jie visi sumigdavo, aš abejojau, ar nereikėjo leisti autobusui pravažiuoti, ar aš tikrai sėdžiu savo vietoje, bet sėdėjau iki galo. Kartais - sukandusi dantis, kartais - su didžiausia jėga ir meile tam. Kartais - prieš tai suskaičiavusi ašaras arba žmones, kurie, man įlipus į autobusą, ėmė manęs nebelaukti, ėmė manimi nusivilti. Nes ta metų kelionė autobusu mane pakeitė, taip. Ji užgrūdino, ji išmokė, ji daug ką parodė kitu kampu. Nuvargino ir kartu pakylėjo taip pat. Dabar ji baigėsi ir aš išlipu kitokia nei įlipau. Kelionėje duobėse išbarsčiau savo gal kiek per naivų optimizmą, kuriam byrant labai skaudėjo, tik lig šiol niekas to nežinojo. Aš išlipu ir į pasaulį jau žvelgiu realistiškai. Ir suprantu, kad tai daug sveikiau nei tikėti, kad gyvenimas yra vien gėris, vien pasaka ir visi autobusai, ir visi keleiviai juose yra jaukūs ir draugiški. Juk taip nėra. Išlipu tuo įsitikinusi ir einu laukti kito autobuso, savo vietą šiame užleisdama kitam, bet nesakydama jam, kad viskas bus gerai, bus smagu. Ne, bus visko, bet keliauti verta.

Visada verta įlipti į autobusą ir važiuoti. Juk pajautus, kad važiuoji ne į tą pusę, gali išlipti. Gali laukti važiuojančio ten, kur norisi. Svarbiausia, išeiti į kelią iš miško, iš minčių miško, suvokus, jog tam, kad autobusas atvažiuotų, reikia ateiti į stotelę. Arba bent jau eiti, o ne stovėti vietoje. Ir tada visi maršrutai tavo. Tereikia pasirinkti autobusą ir pusę, kurioje laukti. 

Atvažiuoja, nepraleisk.
Ner.





Komentarai

  1. Be galo džiaugiuosi atradusi Tavo tinklaraštį. Dar niekada nesu nieko perskaičiusi su tokiu pasimėgavimu. Labai skaniai rašai. Super.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aš dievinu akimirkas, kai galiu skaityti tokius komentarus.Ačiū.

      Panaikinti
  2. Tikrai geri žodžiai. Privertė susimąstyti :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Pats geriausias komplimentas – faktas, kad žodžiai verčia susimąstyti... Džiaugiuosi ir dėkoju :)

      Panaikinti
  3. kaip čia viskas gražu pas Tave! pradedant tomis gėlėmis fone ir baigiant įtraukiančiu tekstu. džiaugiuosi atėjusi čia ir pamačiusi tokį gėrį! ♥

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Džiaugiuosi, kad atėjai. Pasilik kiek ilgiau.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Kelionė į maldą

Prisipažinsiu, kad dienomis aš imu abejoti, ar tikiu į Dievą. Vis sakau, kad tikiu juo, bet savaip. Tikiu Dievu, netikėdama kunigais, kurie, mano manymu, dabar yra kiek per daug ieškantys kelio į pinigines, kiek per mažai jo ieškantys į žmonių širdis. Todėl aš neinu į bažnyčią taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, bet einu į maldą. Prieš šią kelionę visad atsimenu dvi akimirkas, kurios pabunda kiekvieną vakarą, kai tyliai kreipiuosi į Dievą.
Tai buvo seniai, labai seniai. Močiutė ateidavo į didįjį kambarį prie viduryje stovinčio stalo. Ji uždegdavo žvakę, šalia pasistatydavo kryželį, vienoje rankoje laikydavo rožančių, kita - būdavo ant knygos, kurios storumas tuomet mane gąsdino. Jos rausvos lūpos kažką vis kuždėjo, kol pirštai iš lėto ėjo nuo vieno rožančiaus karoliuko prie kito. Tada aš pasiimdavau rudą kėdę su raudonos medžiagos pluoštu, įsiūtu atloše, pristumdavau prie stalo ir, užsilipusi ant jos, ant stalo sudėjusi rankas, o galvą ant jų, iš apačios žiūrėdavau tai į raibuliuojanči…

Palaidokim ką nors

Palaidokime jausmus arba skausmus jo keliamus užkaskime. Užverskime žeme, ant kurios gulėdami galvojom norus, kai tą ne vienintelį rugpjūtį mums šnabždant krito žvaigždės. Aš pažadu: nuo mano rankos kris pirmoji žemės sauja ir pirmoji ašara riedės nuo mano veido. Sunki, pilna neišmatuoto ilgesio ir vis iš naujo gimusių vilčių, nekart klijuotų iš mažiausių šukių, iš žodžių, kurių abu mes nesupratom ir kalbėti nemokėjom. Palaidokim ir juos! Kartu ir akmenis griūties sumeskime į skausmo... o gal jausmo duobę. Ir ką gi laidosim? Prašau, palaidokim ką nors. Nes šitaip skauda nešioti tokį gyvą skausmą ir jausmą, kasdien vis mirtingesnį. 
Palaidokime jausmą, jei jis kankinasi kaip gyvulys, kelyje gyvulio partrenktas. Jei jis, šokdinęs pavasario drugius, dabar renka tik jų gležnus kūnus. Tik jausmą laidokim, jei saulėlydžiai jau nebe mūsų ir dainos per radiją skambančios, kartu išdainuotos, nebeskamba taip, kaip anuosyk. Jei vaistas nuo kilusio skausmo gali būt tik jausmo duobė, kurioje ir n…

Nusigėriau

Nusigėriau ir nusigerčiau dar kartą. Išgėriau pasivaikščiojimą ir visa tai, kas buvo jame, ir tai, ko nebuvo. Aš apgirtusi, o gal visai girta, sakiau sau. Rėkiau sau. 
AŠ PARAŠYSIU KNYGĄ. Pilną švelnių prisilietimų ir glamonių, prasidedančių blakstienomis, besibaigiančių pirštų galais. Tik tai bus vėjo rankos, saulės lūpos. Pilną balsų ir juoko. Tuo pripildys paukščiai ir vaikai. Joje tilps sulinkusi moteriškė su skara ir rudomis, pasitrynusiomis kelnėmis. Man atrodė, kad ta duona, kurią ji negailėdama mėtė į vandenį, buvo labiau reikalinga jai pačiai. Bet gulbė rėkė dar ir dar. Ir man atrodo, aš pirmą kartą visu gražumu pastebėjau jos baltumą. Aš ir balta, bet ji...dar ir dar. Moteriškė liovėsi ir sakė, eik gult jau. Tada ji pamatė mane ir nusišypsojo. Sakiau, laba diena. Ji taip pat sakė. Kairėje pamačiau porą su vaiku. Pagalvojau, kad nenoriu jų knygoje. Jų meilė sveria gal net 4 kg -  netilps. Meilės nenoriu talpinti į knygą. Ne dėl to, kad manoji netilps, o dėl to, kad ji laukia …