Paskutinioji

trečiadienis, rugsėjo 02, 2015

Tądien dėvėjau mėlyną palaidinę su drugeliais ir segėjau trumpą sijonuką, kurio juodumas išryškėjo baltų pėdkelnių fone. Šiandien perbraukiau ranka per sijonuko klostes ir atgijo prisiminimai. Kažkur pasislėpė prabėgę dvylika metų ir pasirodė, jog tai buvo dar vakar. Taip, tai buvo ir vakar. Tos pačios baltos pėdkelnės, juodi sijonukai, visa galva aukštesnės, mažų delnų vos nulaikomos gėlės, pirmasis pėdsakas take link mokyklos.. Tik jau ne man, o tiems būgštaujantiems pirmokams, kurių delnai buvo dvyliktokų rankose. 
Tarsi didelis žmogus laikiau mergaitės ranką. Jos akyse šoko vaikystė, o manosiose - prabėgusių metų akimirkos. Jos kiekvienas žingsnis link mokyklos reiškė pradžią, o manieji - artėjančią pabaigą. Ir štai, kai jos pirmoji dar nežymi pėda įsispaudė ant grindinio priešais paradines mokyklos duris, kai mano dvylikos metų pamokos įsirėžė į plyteles, aš pakėliau akis ir pamačiau veidus, kuriuose radau tiek daug savęs. Tiek daug, kiek kada nors, pakėlę akis, ras kiekvienas. 
Aš irgi mačiau, kai pirmokų delnus spaudė kitų dvyliktokų rankos, kai jie visi būriu vedė juos link mokyklos, kai jie žvelgdavo į visus susirinkusius tarytum kažko ieškodami. Gal savęs? Gal savęs tada, kai ir jie stovėjo ir stebėjo kitus, manydami, jog jiems atvesti kažką (tarytum vietoj savęs) reiks dar ne greit? 
Tiesa ta, kad metai bėga labai greit. Ir tai supranti tik tada, kai patiri jausmą, kurio lig šiol nesi patyręs. Abiturientišką jausmą, turbūt taip reiktų jį pavadinti. 

Saugokit metus, saugokit rytus, kai sunku keltis, saugokit savaites, kai kasdien po atsiskaitymą, saugokit pamokas, iš kurių bėgat kolektyviškai, visi kartu, saugokit pirmadienius, saugokit tvarkaraščius, saugokit valgyklos maistą, triukšmą pertraukų metu, skambutį į pamoką ir iš jos. Nes kada nors, net jei ir atrodo "dar ne greit", teks suprasti, kad atėjo paskutinioji. Paskutinė Rugsėjo 1-oji tarp sienų, su kuriomis užaugai. Ir tada beliks žiūrėti į pirmokus, kurie šventės metu įsidrąsina ir ima žaisti žaidimą "Mano mamos vardas..." ir net spėja susiginčyti, kai vardai sutampa, ir nostalgiškai prisiminti, kai tai darei pats. 

Ner.

Tau gali patikti

2 komentarai (-ų)

  1. Ak, kaip maloniai "nuslydo" šis įrašas... Šiek tiek džiaugiuosi, jog dar nepatyriau TO. Tiksliau paskaičius supratau, jog turėčiau džiaugtis. Nors skubėti ir nereikia. Vistiek kažkada ateis tas metas. O Tavosios mintys labai gražios. Suspaudė ten kažkur giliai visi žodžiai įraše. NE-SUS-TOK. Ir toliau dalinkis savo išgyvenimais, džiaugsmu ir nuotykiais. 😊 ^^

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Man slydo ašaros skruostais, kai rašiau šį įrašą, pilną tikros išgyventos emocijos. Aš labai džiaugiuosi, jog Tu dar nesuspėjai patirti šio jausmo..Bet juk supranti, kad laikas bėga greitai.. Džiaukis, džiaukis taip, lyg džiaugtumeisi paskutinį kartą.. Ir labai dėkoju Tau už gražų žodį, adresuotą man. Ačiū, kad skaitai, ačiū, kad esi čia. :)

      Panaikinti

Nieko nėra maloniau nei gauti žodžių už perskaitytus žodžius.

Linkėjimus jau gavo: